Vidurdienis ramiai drybsojo ir svarstė, ar tikrai rytas už vakarą protingesnis? Rytas ir vakaras – na, argi tai palyginami dalykai? Jis jau buvo persiritęs į rimtą popietę ir leido sau tingiai svarstyti tokius klausimus. Naivus ir nepatyręs rytmetys – jau senokai pereitas etapas. Kvailokas etapas –teko pripažinti – daug vėjo ir ir aukštų debesų. Vakaras palengva dar tik artėjo, ir vidurdienis jautėsi pakankamai brandus ir patyręs, kad galėtų ginčytis su išgrynintom šimtmečių tiesom. O ir tų vakarų ne vieną sutikti pasitaikė – sodrių, spalvingų ir išmintingų. Asmenybių. Patyrusių.  
  Ir ką gi tas rytas prieš vakarą. Jam, vidurdieniui, ne kaži ką patart beįstengtų. Koks gi ten tas protelis, kai saulė tave tik vos vos krašteliu palytėjo, kai tik  pirmą rasos lašelį vos lyžtelėti spėjai. Kur tos audros, kur ta kaitra, kai leipėji liežuvį iškišęs, kur dar kiaurai merkiančios liūtys – lyg ašaros veidu. Vidurdienis viską žinojo. O iki vakaro oho dar kiek laiko. Ką rytas vakarui?
  O visai šalia rytas brėško. Jaunas toks, ankstyvas, visas miglose lyg kačiukas nepraregėjęs. Tikras ir dar niekieno nemokytas.
  – Kaip gražu! – pratarė rytas, vos prasimerkęs ir sudžiūvusioj karvės „bandoj” pamatęs besiknaisiojantį mėšlavabalį. 
  – Kas gražu? – net pašoko vidurdienis, nors prieš kelias minutes net nemanė teiksiantis pažvelgti į bundantį rytą – tai šlykštu!
  – Kodėl? 
  – ... nes tai mėšlas! Ir mėšlavabalis. Tai visi seniai žino.
  – ... bet aš to nežinau. Man gražu, kai vabalas rausia urvelius, stato namus ir ruošiasi auginti vabaliukus. Jis turi šešias kojas, matai?
  – Fe, – pasišlykštėjo vidurdienis. Jis tikrai nenorėjo žiūrėti vabalą mėšlo krūvoje. 
  – Ė! Tik pažiūrėk! Toj pušy po nakties mėnulis įsipainiojęs! Pačioj viršūnėj! – nerimo rytas, – aš tuoj, tik miglą nusipurtau ir lekiu. 
  – Nurimk, negi nežinai, kad pavojinga pušų viršūnėmis vaikščioti? Jos aukštai, netvirtos, linguoja. Nukristi gali. Ar tavęs niekas nemokė?
  – Bet ten mėnulis, – šyptelėjo rytas. Aš tuoj. 
  – Pažvelk geriau ana ten! Ten, dešiniau, vakarop. Koks nuostabus saulėlydis! Didžiulis būrys susirinko juo pasigėrėti. Kaip iš dainos ar paveikslėlio – purpurinis ir sunokęs vakaras! O kokios spalvos, dangus! Štai kur gražu. Juk visi mėgaujasi. 
  Rytas atsisuko. Taip, ten, vakaruose, leidosi saulė. Ramiai. Tyliai. Jis nustebęs stebėjo, kaip į tamsų debesį leidžiasi vakaras. Raudonas kamuolys lėtai grimzdo į mėlyną pelkę. Vakaras, slegiamas sunkiai pakeliamos gyvenimo naštos, niro į juodą naktį, nusinešdamas patirtį, gražius ir nelabai išgyvenimus ir viską, ko jį išmokė ilga diena, kažkada prasidėjusi ankstyvą ūkanotą rytmetį.
  Rytas verkė.