Ir vėl atskilusią rodyklę atmeti:
- Turėkis sau laiko likutį,
nugraužtą ir nutrupintą
nuo dulkančio stiklinio laikrodžio.
Gal jis tau išskaičiuos
geresnę dieną šiandien
po rytojaus.
Apgaus žadėdamas
vilties gražiau gyventi truputį,
o tu ir vėl tikėsi,
nesulaukdama senosios
saulės užtekėsiant,
nes esi tik mintis
iš mano kūno ištrupinta.