Parkrito motina ant kelių,
Žvakė lampadoje virpėjo.
Dieve, apsaugoki sūnelį, –
Akis jo mėlynas regėjo.
Mirtis sapne jos apsilankė,
Tylėjo, jos kalba – bežodė.
Veidas išbalęs, šaltos rankos,
Viena jų tiesė juodą rožę.
– Priimk, tiek iš laukimo liko, –
Motinai taikėsi įteikti.
– Gyvas, nepinsiu jam vainiko,
Ras kelią pas mane pareiti! –
Atsitiesė, iššūkį Mirčiai
Motina metė, tik ji gali, –
Už jį – pati priimsiu kirtį,
Veskis mane į Niekur šalį, –
Priešais, tarsi uola, stovėjo,
Atlaikė veriantį jos žvilgsnį.
Drąsa jos angelus kerėjo,
Sūnaus išprašė neatimti.
Parklupus Motina ant kelių,
Meldėsi: „Vardan Dievo Tėvo...“
O prieš akis matė sūnelį,
„Mama, aš – gyvas“, – jo girdėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Noriūnas
Sukurta: 2024-03-05 18:15:34
širdį veriančios eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2024-03-03 06:13:35
Dieve, apsaugok sūnų nuo mirties ir jo motiną nuo begalinio širdies skausmo.