O Dieve, kaip ilgu, Tave matyti trokštam,
Kas dieną esame nekantrūs vis labiau
Ir statome mes aukštą bokštą,
Kad savo lūkesčių laipteliais lipt aukščiau.
 
Mūs akys tarsi užlipdytos moliu,
Nors žvilgsnis klaidžioja aukštai kalnuos,
O tu slepiesi šypsenoj senolių
Ir vaiko ištiestuos delnuos...
 
O Dieve, kaip brangus man tavo žvilgsnis,
Panirt ir likt jame lyg ant visam,
Bet vėl žaibu man širdyje lyg tvilksnis,
Jog duoną dalini tiek ir šunyčiams, tiek vaikams.
 
Mes valgome tarsi užsirišę burną,
Nors mėgaujamės tavo saldumu
Ir laidojame tuščią urną,
Primesdami, jog bodimės tuo godumu.
 
O Dieve, tu atleisk, mylėt nemoku
Ir nešti kryžių su tavim kartu,
Lieku tavo mokykloje pirmoku,
Nors gerklėje nuo to ir vėl kartu…
 
Bet vėl rasa išplovus mano akį,
Nukritus žemėn, ji sutirps visai.
Ir išgirdau, tarsi dangus pasakė:
– Tu prisikelsi taip, kaip prisikėlė ir Jisai!