Man kalbi: – Žiema šiemet – keistuolė:
Tai ji puošiasi šerkšnu, tai prausia lietumi.
Aš šypsausi tau: – Tikra gražuolė, –
Man širdyje – gera, tu šalia manęs eini.

Na ir kas, kad pusto, nuo stogų kad laša?!
Žmonės vienas kitą myli, poromis po du.
Baltai juodą laiką jie juk mato gražų, 
Priekin mintimi – ryškiąja sniegena – skrendu.

Meilė nesibaido jokio meto,
Mėnuo bet kuris yra jai parankus.
Antrą pusę jei širdis atrado,
Pūga ar lietus... laikas švytės gražus.

Na ir kas, kad negali keliauti basas?!
Speigas išbučiuos ir skruostai nurausvės.
Pliusais, minusais ir poros, būna, laša,
Gal dėl to gyvenimas ir toks gražus.

Man kalbi: – Žiema – tikra gražuolė.
Aš – laiminga, tu žavėtis ja imi.
Atlydžiu į baltą delną puolus,
Tirpusi lyg sniego gniūžtė bučiny.