Tas, kas nors kartą paragavo pilnaties,
Nebebijos, nebeliūdės lyg būtų užkerėtas,
Nes viskas cikliška,
Nes po speigų pavasaris almės,
Tik tu, žmogau, išpuoselėki vietą,
Kur tavo siela, kur tava šviesa,
Suprask, kuo džiaugtis, o dėl ko graudintis,
Nes pilnatis tave bet kur atras –
Gamta parodo, iš savęs kaip tvinti.
Todėl dabar, senatvinėj nakty,
Tikiu šviesa, vidurnakčiuos ji noksta.
Į striuką sapną renkasi visi,
Kas geba potvynį sukelt ant sauso skruosto.