Vieną kartą gyveno Antiutė.  Ji spintelėje turėjo eglutę. Seniai buvo ta eglutė papuošta, gal net per gimtadienį. Labai mylėjo Antiutė savo eglutę, saugojo. Kelis kartus per dieną ji atverdavo spintelę ir grožėdavosi eglute, kuri spindėjo, mirgėjo visokiausių spalvų žaisliukais, girliandomis ir lemputėmis. Pasigrožėjusi vėl kruopščiai uždarydavo spintelę – maža kas. 
     Antiutė buvo labai tvarkinga. Net labai labai tvarkinga. Kiekvieną dieną ji švariai tvarkydavo savo kambarėlį – nušluostydavo dulkes, pašluodavo grindis, ištiesindavo visas raukšleles ant stalo servetėlių ir foteliukų. Pavalydavo palanges, palygindavo užuolaidas ant langelio. Viskas spindėjo tvarka ir švara. Ir eglutė spintelėje buvo tvarkinga, švari. Ir visuomet uždaryta – maža kas. 


       Bet  Antiutė kruopščiai saugojo savo eglutę – atverdavo spintelę, pasigrožėdavo, pasidžiaugdavo ir greitai vėl užverdavo dureles – maža kas. Kartą ji taip  bežiūrėdama pamatė, kad eglutė kažkokia nebe ta – lyg ir liūdna, lyg ir mažiau spindinti, mažiau žėrinti. Sunerimo Antiutė, nuvalė visas dulkeles ir vėl kruopščiai paslėpė eglutę. Bet kitą kartą eglutė buvo dar liūdnesnė, dar blyškesnė. Nuliūdo ir Antiutė, sunerimo.  Gal jos eglutei liūdna, gal jai tamsu spintelėje? Bet kaip ją išimti – o jei apdulkės, jei koks spygliukas nubyrės užkliudžius? Netvarka, baisu būtų... 
       O eglutė spintelėje vis labiau blanko, blyško ir liūdėjo... 
       Neiškentė Antiutė, atidarė plačiai spintelės dureles, įleido saulės spindulėlį. Eglutė lyg ir atsigavo, lyg ir suspindėjo ryškiau. Pirmą kartą Antiutė neuždarė spintelės durelių, paliko per dieną... O eglutė vis gražėjo, vis linksmėjo. Tačiau nebuvo tokia nuostabi kaip tada, per gimtadienį, kai ją Antiutė puošė ir dabino. 
       – O gal eglutę išnešti  ir pastatyti ant staliuko? Gal jai patiktų? – tokia mintis Antiutei toptelėjo pirmą kartą. 
       Taip ir padarė Antiutė – pastatė eglutę ant staliuko ir dar užuolaidėles atitraukė – kad šviesiau eglutei būtų. Suspindo eglutė, spygliukai tapo ryškiai žali, žaisliukai sužaižaravo. 
        Tuojau ją pro langą pastebėjo ir susišiaušęs suodinas žvirblis bei besikutinėjantis balandis. Nudžiugo, sujudo – tokio grožio jie dar nebuvo matę. Dabar kiekvieną dieną jie atlėkdavo prie Antiutės langelio ir stebėjo eglutę. O Antiutė stebėjo juos. 
       – O gal man į kambarėlį įsileisti žvirblį su balandžiu? – tokia mintis Antiutei atėjo tikrai pirmą kartą – juk jie gali supurvinti staltiesėlę, prikratyti plunksnų! Būtų netvarka! 
        Bet netikėtai Antiutė plačiai atvėrė langą ir įleido du paukščiukus – ir suodiną žvirblį, ir besikutinėjantį balandį. Nustebę draugai atsargiai įskrido ir įsistebeilijo į eglutę. O šioji kaip suspindo, kaip išgražėjo! Tokia nuostabi ji nebuvo net tada, per gimtadienį, kai Antiutė ją puošė. 
       Nuo šiol Antiutė kasdien atverdavo langą ir įleisdavo žvirblį ir balandį. Jie tupėdavo atsargiai – kad jokia dulkelė, jokia plunksnelė nenukristų. Tai ne visuomet pavykdavo, bet koks tai menkniekis, palyginus su eglutės laime. Ir Antiutės laime. Visiems grožėtis eglute, kuri buvo papuošta taip seniai, kad gal net per gimtadienį. Ir stovėjo ne spintelėje.