Kiek kartų galima prisiekti ir išduoti,
Tiek, kiek kartų žadėjai ir neištesėjai,
Neverta muštis į krūtinę, save keikti,
Nes veidmainių ir ištižėlių laikai atėjo.
 
Ir aš noriu matyt laimingą savo vaiką,
Norėti neužtenka, šį norą reik apginti,
Kad žaliuotų pasėtas mūsų vasarojus
Ir skėriai atlėkę jo negalėt pradanginti.
 
Žinau, visi mes esam bandomi, stebimi,
Ar tikrai norim, siekiam, tikrai turim būti,
Jeigu esame teisingame gyvenimo kelyje,
Pasieksim pergalę, įveiksim baisią  griūtį.
 
Nėra pasaulyje tokio gryno, tvirto elemento,
Kaip žmogaus pasiaukojimas už savo Tėvynę,
Jokiais medaliais, vardais negalime to įvertint,
Tik dangiškoji atmintis ir mūsų meilė begalinė.