Matyt, pakankamai žavi tirpimo būsena,
Nes aš neprotestuoju.
Minčių, jausmų tėkmė – link mūsų vasaros zenito.
Išmokau laukt ar plaukt,
Nebeskubu, nes nevėluoju.
Ramiai savy, o tuo pačiu tavy talpiu sulos lašu įkritus.
Negrimzta Letoje laimingų žvilgsnių blyksniai,
Tebesišyspo lūpos, nes mane pravėrei.
Taip, keisiu būvį, bet nebeišnyksiu.
Būties pilnatvė – sotį davęs gėris.
Jausmų gausybė.
Plūstu, plūstu, plūstu.
Vasaris? Vasara? Tik vienas geismas – tirpti.
It brangią dovaną nešuosi lapą, šapą, lukštą.
Kur aš, kur tu?
Kas begalės atskirti?