Ar jūs žinojote, kad visuose namuose, kur tik gyvena vaikas, visada dar kas nors apsigyvena... Aš nekalbu apie mamą, tėtį, brolį ar sesę. Viskas  čia suprantama. Neretai pasitaiko ir koks šuniukas, papūgėlė ar jūros kiaulytė. Vaikams reikia, kad tėvai rūpintųsi ne tik jais vienais. Tik vaikai žino, kad namuose apsigyvena dar kažkas. Pavyzdžiui nykštukai. Suaugę niekada nepatikės, kad ryte kojines išslapsto nykštukai. Arba kas žaisliukus išmėto? Juk irgi nykštukai. Dar gyvena baubai. Ir negalvokite, jog baubai apsigyvena tam, kad gąsdintų blogus vaikus. Blogų vaikų juk nebūna. Baubai tik dėl įdomumo – atsigula vaikas miegoti, o po lova baubas. Tada gali mamą pasikviesti, kad dar kartą pabučiuotų ir apkamšytų. Mama juk nežino, kad baubas po lova sėdi.
      O pas mus apsigyveno Stumtraukis. Ne, ne toks paprastas stumtraukis, apie kokius knygose rašo. Pas mus apsigyveno tikras Stumtraukis, nes turime berniuką. Berniukas pažįsta savo Stumtraukį, bet niekada apie jį nepasakoja – kas patikės. O aš patikėčiau, nes  kartą pati jį mačiau. Mmatyt nepatyręs jaunas dar Stumtraukis, visai nemoka slėptis. Gražus toks. Aateinu į berniuko kambarį, o ten už kėdės ir tupi jis. Pradžioj pagalvojau, kad gyvūnėlis, bet kur tau – gauruotas melsvas kamuoliukas, geltonos akytės žiba ir tik makaluoja, makaluoja rankytėmis. Nebūna tokių gyvūnėlių. Ir tada aš supratau, iš kur visos mūsų berniuko bėdos. Kodėl jam darbai nesidirba, kodėl pamokas sunku paruošti, knygutę paskaityti. Stumtraukiai tokie keistuoliai, jie visai nemoka su savimi susitarti. Žino juk berniukas, kad iš mokyklos parėjus, reikia ruošti pamokas. Stumtraukis iškart jį  lengvai ir pastumia: imk sąsiuvinuką, pieštuką, rašyk. Jau jau berniukas tiesia ranką, o Stumtraukis staiga persigalvoja ir traukia berniuką už rankos atgal. Koks įdomus naujas žaidimas kompiuteryje atsirado! Berniukas jungia naują žaidimą, Stumtraukis taip pat susidomi, juk jaunas dar... Ir žaidžia abudu... 
      Stumtraukiui kantrybė baigiasi, jis ir vėl berniuką stumteli: skaityk knygutę, spręsk uždavinius. Berniukas atsitokėjęs greitai griebia savo kuprinę, ieško vadovėlio, bet Stumtraukis ir vėl su savimi susipyksta  – traukia berniuką už rankos atgal: žiūrėk, berniuk, kokį gerą filmą per televizorių rodo! Ir bėga berniukas žiūrėti filmo... Ir vėl kartu užsižiūri. Taip ir lieka pamokos neruoštos, knygutės nepaskaitytos, indai nesuplauti. Mama pyksta, tėtis bara... O berniukas tai geras, visai juk ne tinginiukas... tik kad tas Stumtraukis... Stumia-traukia, stumia- traukia. Visai abu jie su berniuku susimaišo, susipainioja, ar indus plauti, ar su draugais telefonu paplepėti. Oi, vargsta berniukas. Vargsta ir tėvai, net jūrų kiaulytė vargsta... Stumteli Stumtraukis  – pašerk, sutvarkyk savo Pukutuku, ir tuoj pat traukia atgal – pažiopsok pro langą, pažiūrėk, kaip gražiai sninga! Labai norėtų berniukas savo Pukutuku apkuopti, bet kad taip gražiai sninga!
    Taip ir auga berniukas su Stumtraukiu draugaudamas. Jau net visai užaugti baigia, o draugijos atsikratyti negali. Ir aš niekuo negaliu padėti. Tik tą vieną kartą jį ir mačiau – nepaimsiu, už pakarpos neišmesiu... Berniukas tiek užaugo, kad pats nutarė Stumtraukiu atsikratyti. Arba susitarti. Kai mūsiškis įnamis  stumia – lai stumia, o kai  su savimi nesusitaręs Stumtraukis atgal traukia, berniukas ir nepasiduoda. Na gerai, tik bando nepasiduoti, įsispiria ir darbus bando užbaigti. Juk didelis, stiprus juk.  
    Sunku, oi kaip sunku... vis žvilgsnis į žaidimą, į telefoną, į televizorių. Dažnai ir Stumtraukis laimi. Bandė berniukas gražiuoju tartis – palik mane ramybėje, juk aš jau didelis, nebeįdomus... Nugalėsiu tave, tau tik gėdos pridarysiu... Stumtraukis paklauso, paklauso ir vėl stumia-traukia, stumia-traukia. 
     Visi vaikai juk auga, tokia jų pagrindinė užduotis. Ir mūsų berniukas auga. Oho, kaip auga. Iš pradžių mamą praaugo, po to tėtį pasivijo. Nebesusitvarko su juo Stumtraukis. Tokio jau nei pastumsi, nei patrauksi. Suprato jis, kad su berniuku reikia tartis gražiuoju, nesipyksi gi su draugu, kai tiek metų taip darniai stumdeisi. Apsikabino berniukas su Stumtraukiu. Paskutinį kartą. Melsvas gauruotas kamuoliukas tik rankytėmis pamakalavo, geltonom akytėm pažybsėjo ir atsisveikino. Išėjo.
    Dabar berniuką vis dažniau prie knygų randu, vis mažiau man namų ruošos darbų belieka. 
    O kartą pro atvirą langą išgirdau kaimynės susirūpinusį balsą : vaikeli, dukryte, sėsk gi prie pamokų! Nors stumk-trauk tave, jokios tvarkos...
      Tai štai kur nukeliavo mūsų Stumtraukis! O vakar pamačiau jį pas mus už berniuko kėdės. Šypsojosi mažytis. Nieko, dabar tik trumpam pasisvečiuoti atvyko.