Kelinta diena pliaupia lietus. Įkyrus, visur prasismelkiantis. Net ne lietus, bet įkyri dulksna, padengianti viską bjauria drėgme. Medžių lapai, tvoros viela, smilgų šluotelės – viskas paskendę vandens lašuose. Jie kyburiuoja ant medžių šakelių ir einant per sodą taikosi kristi už apykaklės. Javų varpos nulinkusios iki pat žemės nuo vandens svorio.
Žana basa skuba pažliugusiu takeliu, rankoje nešdamasi batus. Ji ką tik studentus išsiuntė iš morkų lauko. Tai ne ravėjimas, o piktžolių pastumdymas dirvos pliūrėje. Koks beprotis sugalvojo tokiam ore iki pusblauzdžių murdytis po purvą ir ravėti morkas.
Žana pasiekė kontorą, suskliaudė lietsargį, nukratė vandenį ir pastatė kampe kartu su batais. Pervertė darbininkų darbadienių registracijos žurnalą, pažymėjo pliusiukus ties studentų pavardėmis. Išdirbio langeliai liko tušti. Ketvirti langeliai tušti. Išdirbio nėra. Nėra nuravėto nė vieno aro. Stojus giedrai, teks gudrauti – kaip nors skatinti studentus, kad viršytų dienos normas – ir taip išlyginti praleistas lietaus dienas.
Po langais sumaurojo mašina ir taškydama balas pririedėjo prie pat durų. Ponas ūkvedys nenori sušlapti batų. Vos pravėręs duris užsipuolė Žaną:
– Ką sau galvoji, atleisdama nuo darbo studentus?! Gal pati nuravėsi tuos trisdešimt hektarų? Dienos greit bėga, žolės dar greičiau auga, o darbo jėga dinderį muša, dermai ūkio maistą šlamščia…
– Kokia nauda iš ravėjimo per lietų?
– Ravėti – ne šieną džiovinti! Saulės nereikia. Ne cukriniai, neištirps…
Žana nebesiklausė viršininko priekaištų. Čiupo lietsargį, batus ir spruko pro duris.
– Perduosiu direktoriui tavo savivalę… – pasivijo grasinimas prieangyje.
–Perduok perduok. Nė šuo tokiu oru iš būdos nelenda, – savyje sumurmėjo Žana ir pasuko namo. – Atleisk iš darbo, rašyk papeikimą, apsišik aukštielninkas…
Žana užsitraukė ūkvedžio rūstybę veik nuo pat pirmos darbo dienos brigadoje. Prie tarybinio ūkio prijungus gretimo kolūkio valdas, verkiant reikėjo dar vieno brigadininko. Ką tik baigusi agronomo mokslus Žana buvo paskirta šitoms pareigoms atlikti. Ūkvedys vežė naują darbuotoją aprodyti jos valdas, supažindinti su darbininkais. Žana matė, kad ano ūkio laukuose padėtis žymiai geresnė. Daržai nuravėti, pusė pievų jau nušienauta ir šienas saugus po stogu. Sutikti darbininkai, ramūs su šypsena, nesuka akių šalin. Pasukus prie fermų, būrelis melžėjų sėdėjo pavėsyje, laukė grįžtančios bandos iš ganyklų. Ūkvedys pasuko prie jų. Nepasisveikinęs rėžė priekaištą:
– Ko sėdit? Darbo nėra? Už tinginį pinigų nemoka…
– Mes savo darbą gerai padarom, jei moki geriau, parodyk pavyzdį, – atsikirto moterys.
– Aš jums tuoj parodysiu pavyzdį, tuoj parodysiu, – pratrūko ūkvedys, – kaip mat pajusit, kas viršininkas ir vykdysit menkiausią paliepimą…
Žana pašiurpo. Elgiasi lyg su vergais... darbininkams jokios pagarbos, betrūksta įsakyt nuplakti. Kaip su tokiu reikės dirbti? Apšaukęs ir kerdžius dėl kažkokio mažmožio, piktas grįžo mašinon:
– Nu, brigadininke, apžiūrėjom naujas valdas. Dabar galim atsikvėpti, pasidaryti sau pramogą. Važiuojam miškan gegutės paklausyt? – Įžūliai perbraukė ranka Žanai per krūtinę ir siekė tarpkojo. – Juk išsiilgai vyriško glėbio, a? Cha cha cha…
Žana atsivedėjusi pylė atgaliu delnu per išsiviepusį snukį ir šoko iš mašinos.
– Valdyk rankas, kurva tu!
– Valdyk savąsias, gašlūne. Aš tau ne kekšė ir manim nesinaudosi, – Žana neatsisukdama patraukė keliu. Nežinojo, kaip pasielgti, kur pagalbos ieškoti. Kol pėsčia pareis, ir vakaras netruks. Toli. Viena žino tvirtai: daugiau su juo vienu mašinon nesės.

Po poros dienų, Žana nusipirko motociklą. Jautėsi laisva ir saugesnė. Darbininkai ją gerbė ir užtardavo prieš ūkvedį, nes Žana su jais irgi elgėsi pagarbiai ir teisingai. Taip ir ėjo dienos, pilnos įtampos ir rūpesčių. O šią savaitę prapliupo lietus. Daržai prašėsi ravėjimo, pievos – šienavimo, bet nei vieno, nei kito buvo neįmanoma daryti.
Grįžusi namo, Žana persirengė sausais rūbais. Pamaitinusi sūnų, paguldė jį pogulio miegelio ir, prisėdusi ant lovytės krašto, ėmė skaityti pasaką. Sūneliui užmigus, pasinėrė į prisiminimus.

Antra vasara dirba brigadininke, bet atrodo, kad ištisi dešimtmečiai prabėgo. Ūkvedys tik ir taikosi prie ko prisikabinti. Iš pradžių Žana tikėjosi pasikalbėti su direktoriumi, bet greit įsitikino, kad direktorius ūkvedžio pagalba pelnosi iš valstybinio ūkio. Pasidarė aišku, kad neverta ieškoti adatos šieno kupetoj. Seniai kirbėjo mintis sprukti iš darbo. Tik kur tada gyventi? Reikia ieškoti darbo, kur ir butą suteikia. Pavasarį buvo atvažiavusi sesuo. Kalbėjo, kad pas juos trūksta darbininkų. Darbas būtų po stogu. Tiesa, pamaininis. Gal pabandyti ten? Butą duotų. Ir sūneliui mokykla būtų prie pat namų. Gal tikrai nuvažiuoti pasikalbėti? Nenori, kad sūnus, kaip ir ji kadaise mokyklon klampotų penkis kilometrus. Ryte nuvežtų sunkvežimis, o po pamokų kaip išmanai… Jinai bendrabuty gyveno. Dabar bendrabučio nebėra, atseit mokinius paveža. Reiks su mama pasikalbėti, ką patars. Tas darbas jau negyvai baigia papjauti. Kad ir pernai rudenį... atvežė studentus burokams iš laukų pakrauti. Studentai už grašius nenori dirbt. Yač rytais, kai žemė šarma pasidengusi. Iki pietų pakrauna dvi mašinas, po pietų tiek pat. Kitos mašinos taip ir prastovi dieną tuščiais kuzovais. Šoferiai baigia kortas sudėvėti. Studentai šėlioja, pramogų prasimano, kad nesušaltų. Rimtai niekas nedirba. Žana sugalvoja:
–Vyrai, pakraunat po du reisus kiekvienai mašinai ir laisvi. Norit į kiną, norit pas mergas, tik pareit gausit pėsti.
– Puiku! Sutinkam! Ir nešalsim ir laiko sutaupysim. Čia gera šneka.
Iki pietų visos dvidešimt šešios mašinos parlinguoja į sandėlius pilnos. Vietiniai vyrai vos spėja iki sutemų pridengti burokų kaupus šiaudais ir žemėm. Per keturias dienas burokų laukas švarus. Išdirbio normos įvykdytos du šimtus keturiasdešimt procentų. Dar diena studentams liko laisva patinginiauti. Tą laisvąją dieną jie ir pasivėlė direktoriui po taku. Išsikvietė tada Žaną direktorius:
– Ką manai savivaliaudama?! Darbo drausmę laužydama? Studentai tinginiauja, nuo pietų lovose vartosi, veltui ūkio duoną ėda… Parašiau tau papeikimą už darbo drausmės pažeidimą. Pasirašyk, kad susipažinai ir parašyk pasiaiškinimą. Būsi apsvarstyta partiniame susirinkime.
– Nepažeidžiau darbo drausmės, o pagerinau išdirbius. Nieko nerašysiu ir nepasirašysiu. Jei būčiau vertusi visas valandas išbūti laukuose, nė pusės burokų nebūtų suvežta, – Žana nepakluso direktoriui. Suprato, kad nuo šiol turi du priešus. Bet nebuvo nei partinio svarstymo, nei papeikimo paskelbimo. Taip viskas tilo nutilo, lyg nieko nebuvę.
Arba per javapjūtę… Ryte rasa. Kombainai išvažiavo į laukus vos saulei pakilus, bet dirbti negali. Javai lyg po lietaus šlaput šlaputėliai. Vyrai susėdo ratu. Vidury užkandžiai, termosuose karšta arbata. Anekdotai. Smagus juokas. Atsirado ir butelis samanės. Pirmasis stikliukas šyla pasakoriaus delne. Butelis paslėptas brigadininkės krepšy. Užriaumoja motoras. Pasakorius pašoka apsidairyti ir kairę ranką su stikliuku paslepia kelnių kišenėj. Dešinė taip pat suranda kišenę. Visi nuščiūva. Iš už kombaino pasirodo direktorius su ūkvedžiu. Kombainininkams paspaudžia rankas, Žanai labas nėra. Ji tuščia vieta, neverta dėmesio.
–Tai baliavojat? Kiek maišų vakar prakalėt? – piktai klausia direktorius. Ūkvedys čiumpa vieną termosą, atsuka. Nosin tvoksteli garai. Griebia kitą. Tas irgi garuoja karščiu.
– Kur padėjot butelį? Neišsisuksit, kvepia samane.
– Kokį butelį? – nekalta veido išraiška klausia kombainininkas su stikliuku kišenėje. – Nesapnuokit, direktoriau, jau ir arbatos nebegalima?
– Tai gal arbaton susipylėt? Papūsk! – prišoka ūkvedys. Kombainininkas pučia ir juokiasi. Kiti irgi stojasi ir siūlosi papūsti. – Čia kažkas ne taip. Naminukė tai tikrai dvokia…
– Direktoriau, gal jums pačiam iš vakar atsiliepia?.. – suabejoja šposininkas.
Direktorius numoja ranka, dar pabara dėl tinginiavimo, ir abu su ūkvedžiu nuburzgia tolyn. Kombainininkai pavymui laido nešvankius juokelius.
– Kaip gerai, kad tu nepaskubėjai išgert, kartais ir liežuvis išgelbsti, – juokias vyrai ir smagiai paleidžia stikliuką ratu. Neaplenkia ir Žanos, nors toji atsisako. Teks dar ne kartą per dieną susitikti su valdžia. Geriau be kvapo. – Šį vakarą reik po lazdynu pasviru palikt. Garantuotas dalykas. Ryt vėl turėsim mirkalo.
Nukritus rasai suūžia, suriaumoja kombainai. Žana ramiai patraukia miškan riešutauti. Tik grįžtant reikia pasisaugoti, gerai apsižiūrėti, ar nestovi kur viršininkų mašina. Kombainininkai neįduos. Sakys, kad Žana pas tą ar aną važiuoja, kuris toliausiai. Išsiskleis per visą lauką ir neaišku,kuriam kombaine grūdus „tikrina“. O vakare visi po pilnas kišenes namo vaikams riešutų parneš.
Žanos mintis nutraukia smarkus beldimas į duris.
– Žana, tai bėda. Visa sisterna žibalo išleista!.. – ne nepasilabinęs išrėkia Pranas. – Einu namo, o smarvė! Užsukau pažiūrėt. Apsauginis griovys pilnas. Dar vis teka iš krano. Užsukt negaliu, užrakinta.
Žana griebia apsiaustą, abu su Pranu sėda ant motociklo ir po kelių minučių jau prie sisternos. Atrakina spyną, užsuka kraną. Palipusi viršun, įkiša liniuotę. Na, gal dar tona ir liko. Apeina teritoriją. Visur žliugsi žibalas. Prie vartų stulpo kažkas sujuoduoja. Gal šviežias kurmiarausis? Ne. Piniginė! Pakelia. Asmens dokumentas, kvitai ir priėmimo važtaraštis! Šios dienos! Kieno parašas? Jo! Data šiandienos. Ačiū tau, apvaizda. Abu su Pranu susimerkia ir nusijuokia. Nelaimė nedingo, tik aplenkė Žaną. Raktus turi tik Žana ir ūkvedys. O dar daiktinis įrodymas.
– Tik neatiduok niekam tos piniginės, – protina Pranas.
– Piniginę atiduosiu, tik važtaraštį pasiliksiu. Svetimų dokumentų negalima užlaikyti.
– Nu, žinokis. Aš neatiduočiau.
– Ačiū tau labai, Pranai. Labai labai ačiū.
Žana pasuka motociklą kontoron. Negalima apie įvykį nutylėti. Reikia pranešti. Drožia tiesiai pas direktorių. Tas nesiklauso jokių aiškinimų.
– Atleisiu už aplaidumą, ūkio turto sunaikinimą. Ar bent nutuoki, kiek tokia sisterna žibalo kainuoja? Turėsi nuostolius atlyginti.
Žana ramiai priėjo prie stalo, pasiėmė švarų popieriaus lapą ir ėmė rašyti.
– Rašai prašymą atleisti iš darbo?
– Ne. Pasiaiškinimą rašau dėl žibalo…
– Rašyk rašyk, nes nuostolius turėsi padengti.
– Parašiau. Direktoriau, dabar tik jūsų parašo reikia, kad priėmėt.
Direktorius perskaitė pasiaiškinimą ir patenkintas suraitė savo parašą.
– Ačiū, – padėkojo Žana.
– Ryt nebedirbi. Rašysiu įsakymą atleisti. Pailsėk iki teismo.
Koridoriuje Žana susidūrė su partijos sekretoriumi. Jis kaip tik ėjo pas direktorių. Paprašė jo palaukti, nes nori ryt po darbo sušaukti susirinkimą.
– Mane atleido. Nebedirbu…
– Tuo labiau palauk manęs. Gerai? Pasistengsiu ilgai neužtrukti.
Žana koridoriuje pravaikščiojo visą pusvalandį, girdėjo direktoriaus kabinete pakeltus balsus. Gerokai jaudinosi prieš pokalbį su sekretoriumi.
–Sėskis, pasakok, – trumpai paliepė sekretorius, paskui save uždaręs duris.
– Tai, kad nėra ką pasakot... sabotuoju darbus, savavališkai trumpinu darbo dienas studentams, nes jie įvykdo po dvigubas išdirbio normas, ketvirta diena išvarau studentus iš morkų lauko, nes ten purvo makalynė ir neįmanoma ravėt, o šiandien tyčia neužsukau krano ir bemaž visą sisterną žibalo ištekinau lauk. Manęs laukia teismas, kuris priteis atlyginti ūkiui ir gamtai padarytą žalą.
– Paskutinio įvykio nežinojau.
– Nežinojau nė aš, kol tris kilometrus tekinom atbėgęs darbininkas nepasakė. Kranas buvo nepilnai užsuktas, bet užrakintas. Raktus turim tik mudu su ūkvedžiu. Aš to nepadariau. Tada kas? Kas šiandien priėmė bendzovežį žibalo? Kas pasirašė ant važtaraščio? Kas jį pametė? – Žana išsitraukė iš kišenės piniginę ir padavė sekretoriui. – Gal nebūtų sunku grąžinti savininkui?
Sekretorius atidarė piniginę ir nustebęs pažvelgė į Žaną.
– Radau šiandien prie sisternos.
Sekretorius pasirausė piniginėj:
– Važtaraščio čia nėra.
– Važtaraštis pas mane. Su jo parašu ir data.
– Saugok, prireiks. Po dviejų savaičių rajone bus partbiuro susirinkimas. Atvyk. Laiką dar patikslinsiu. Ir važtaraštį turėk su savimi. Negalim leisti atleidimo su įrašymu. Kol kas paatostogauk. Nesijaudink. Tikiuosi viskas baigsis gerai.
– Ieškosiuos darbo kitur. Turiu planų.
– Sėkmės paieškose, nes čia ir toliau tave terorizuos.