Sugrįžo žiema, ak tas abejingumas
Ir tas  netikėjimas, kad bus pavasaris,
Snaigės vis blaškosi žibinto šviesoje,
Palietusios žemę, ištirpsta lyg žvakės.
 
Labai norim naujos pradžios, nedrįstam,
Gal tas, kitas už mane, už mus padarys,
Išaušta naujas rytas, išaušta nauja diena,
Tas pats akligatvis, kas atvers langą, duris.
 
Ir taip norisi daugiau drąsos ir pasitikėjimo,
Tiek daug gero, gražaus, puikaus pastatyta,
 Argi nejaučiam, kaip pamažu blogis sėlina,
 Kaip melas, apgaulė, karas per pasaulį ritasi.
 
Griovėjai vienijasi, šypsosi, galanda kirvius,
Jiems negalioja jokie kodeksai, jokia moralė,
Gražus  pasaulis neatlaikys ir tikrai sugrius,
Jeigu neturės priešnuodžių, kai gyvatės gelia.
 
Paukščių būrys turi savo vedlį, todėl neklysta,
Vadinasi ir mes taip pat turim daryti, išsirinkti,
Patį stipriausią, drąsiausią, teisingą ir geriausią,
Tada niekuomet į bėdą nepakliūsim, nepaklysim.