Nuo Skraidyklių kalno kyla parasparniai,
Skrenda viršum Nemuno bangų.
Nedrįsau paklausti pavardės nė vieno vardo
Mūsų laiko žemės sakalų.
 
Jie sugrįš, tikrai sugrįš šį kartą,
Nors trukdytų vėjas gan stiprus.
Ras jie Nemuną, jo aukštą krantą,
Rankom mojančius draugus.
 
Šalimais koplytstulpis lakūnams skirtas,
Dariui ir Girėnui, sūnums Lietuvos.
Jų lemtingam skrydžiui greit bus metų šimtas,
Ir tautos didvyriais liks jie visados.
 
Kiek praeitų metų, neištrint svajonės
Kelt tėvynės vardą, nešti ant sparnų.
Čia gimtoji žemė, Lietuva Tėvynė.
Ji ne vien artojų, bet ir sakalų.