Visą rytą Veronika mankštinosi skraidydama. Po naktinio lietaus oras buvo vaiskus, dangus giedras o saulė ypatingai šilta. Žolė buvo vis dar šlapia, ir mažai karvytei visai nesinorėjo braidžioti po aukštas sulytas smilgas ir pienes. Po savo plačiu varnalėšos lapu ji puikiai išsimiegojo ir dabar žvaliai dairėsi po apylinkes.
– Vaikai, namo! Greitai greitai visi! – išgirdo kažką šaukiant Veronika. Ji apsidairė, žvilgtelėjo žemyn ir pamatė penkis mažyčius peliukus, skubančius vešlaus lubino link. Po didžiausiu lubino lapu buvo nedidukė urvelio landa, ir visi penki peliukai greitai ten šmurkštelėjo.
„Kokie nepastebimi peliukų namai,” – pagalvojo karvytė, – turbūt ten labai saugu.”
– Oi, ir kur aš dabar vėl atsiradau, – išgirdo pažįstamą balsą Veronika, – ir vėl aš vidury baltos dienos saulėje. Kad kur tą saulę, kaip ryškiai šviečia. Namo, namo! Greičiau namo, – tai išsiblaškęs kurmis vėl netyčia išsirausė iš savo kurmiarausio. Jis apsisuko ir, greitai kasdamas plačiomis letenomis purią žemę, nuskubėjo gilyn. Namo.
„Kokie tamsūs turėtų būti kurmio namai. Ir turbūt ten visai nėra gryno oro,” – pagalvojo karvytė, – „bet gi kurmiui jie labai tinka, nes jis su visa savo gausia šeimyna nemyli šviesos ir bijo saulės.“
Karvytė Veronika pakilo aukštai aukštai. Ji taip džiaugėsi gražiu oru, kad net nepastebėjo, kad taip aukštai dar niekad nebuvo. O tose aukštybėse ją smalsiai apžiūrinėjo kregždutės. Jos vis pranerdavo pro Veroniką ir užklausdavo kokį klausimą:
– Kas tu? Paukščiukas? Kur tavo sparnai? Kaip tu taip aukštai pakilai? Tu nebijai plėšrių paukščių? Kur tu gyveni?
Veronika net nespėjo atsakinėti į visus klausimus, ji juk buvo nepratusi taip greitai kalbėti skraidydama. Ji tik linksmai šūkčiojo:
– Aš karvytė Veronika, aš neturiu sparnų! Man jų nereik! Aš iš Nėmulio ir draugauju su vėju! O kas tie plėšrūs paukščiai?
Tik staiga kregždučių būrys sunerimo.
– Lingė, lingė, – pasigirdo baimingi kregždučių šūkčiojimai, ir karvytė pamatė staigiai artėjantį stambų, į gegutę panašų paukštį, kuris, išskėtęs nagus ir pražiojęs lenktą snapą, greitas kaip strėlė taikėsi tiesiai į Veroniką. Karvytė net nespėjo išsigąsti, kaip pajuto, kad dvi kregždutės sugriebė ją už didelių ausų ir kažkur nusinešė. Po akimirkos ji buvo jau saugiuose kregždutės namuose – iš molio nulipdytame ir pritvirtintame prie keistos sienos namelyje. Be Veronikos ten tupėjo keturi smalsūs maži kregždžiukai.
– Kas čia buvo? – nesuprato oranžinė karvytė? Kur aš čia dabar?
– Vos sėpjom tave išgelbėti! Juk plėšri lingė tik tik tavęs nesugavo. O tu dabar pas mus, mūsų namuose.
– Kokie gražūs ir keisti namai. Prie ko jie čia pritvirtinti? Aš niekad nesu čia buvusi, koks čia keistas statinys?
– Mes savo namus pačios statome prie žmonių pastatų sienų. Šitas namelis pritvirtintas prie apleisto žmogaus namo.
– Oi, kregždutės, kiek naujienų aš sužinojau! Ir apie lingę, ir apie keistus jūsų namus. Ir dar tie žmonės... Kas jie tokie? Aš savo pievoje tokių nemačiau.
– Žmonės... Sunku pasakyti, kas tie žmonės. Jie visokie. Jei tu juos sutiktum, vieni tave galbūt norėtų sugauti ir parsinešti su savimi, kad paprasčiausiai turėtų. Kiti gal išsigąstų ir pliaukšteltų per tavo raguotą galvą kokiu sunkiu daiktu. Ir tikrai atsirastų tokių žmonių, kurie tavimi, Veronika, grožėtųsi. Ir pasektų pasaką apie mažą oranžinę karvytę savo vaikams. Žmonės įvairūs, bet gal geriau jų nesutikti.
– Ačiū, kregždutės. Aš pasistengsiu nesutikti žmonių. Jie gi man nepaseks savo pasakų.
Veronika atsisveikino su kregždutėmis ir nuskrido ieškoti savo pievos. Kai skrendi aukšai, labai toli matosi, ir karvytė nebijojo pasiklysti. Ji greitai pamatė ežiuko Aliaus kietį su ramune, o toliau – savo dviejų kurmiarausių pievelę. Bet pirmiausia nutarė užsukti pas Alių.
Ežiukas buvo neseniai grįžęs iš pasivaikščiojimo po žaliuojantį griovį. Ten jis vis atrasdavo naujų ir naujų gėlių bei žolynų, sutikdavo tai mažą zuikutį, tai kurapkų šeimyną. Juk kiekvienas naujas pažįstamas – tai lyg atradimas ar naujas nuotykis. Ežiukui Aliui labai patiko vis ką nors atrasti.
– Aliau, kokia nuostabi šiandien diena! Aš tiek sužinojau ir patyriau! Netgi turėjo būti baisu, tik kad aš nespėjau išsigąsti. Žinok, yra tokie žmonės, bet jų geriau nesutikti, kad tavęs neužgautų. Arba nenusineštų. Žmonės – jie visokie. Ir dar aš mačiau įvairių namų. Kaip tu manai, kokie namai geriausi?
– O kokius namus matei?
– Na, mano namai po varnalėšos lapu. Tavo – prie kiečio ir ramunės. Pelyčių – urvelyje prie lubino. O kurmio – visai po žeme. Štai kregždučių – moliniai nameliai prie žmonių pastatų sienos. O atsmeni – sraigė Leokadija namus su savim nešiojasi.
– O tu norėtum gyventi kurmio urve? Arba kregždutės lizde. Arba kieliukės lizdelyje – prisimeni?
– Ne, Aliau, ką tu! Aš ir su savim nenorėčiau nešiotis namelio, ir pas pelytes į urvelį nenoriu. Aš net pas tave tik į svečius ateinu. Mano varnalėšos lapas pats mieliausias!
– Žinai, Veronika, ir aš taip pagalvojau – savi namai geriausi. Štai mano raina musė gyvena ramunės žiede. Pabūk dar pas mane svečiuose, pailsinsim galveles ją stebėdami. Į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn...
Jie taip ir ilsėjosi. O tada savo vakarinį koncertą pradėjo žiogai, ir oranžinė karvytė Veronika, atsisveikinusi su ežiuku, nuskubėjo namo. Po savo dideliu varnalėšos lapu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tik Smilga Pakelės
Sukurta: 2024-02-28 08:45:40
Labai žavi neįtikėtinai jauki fantazija su mums puikiai pažįstama sava gamta :) Kaip gražu! Ir mums su vaikais kai kur ir susirimuoja:
"<...> raina musė <...> ramunės žiede. Pabūk dar pas mane svečiuose<...>" ♥️
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2024-02-19 11:18:39
Lyginimo principas irgi gerai. Aš tekste randu daug poezijos. :)