Ko žvalgaisi, bobule, atgal?
Jausmas grįš sudruskėjęs į sopančius sąnarius.
Tirpk. Pavasaris grįžta. Tau priklauso pakelt naują kartą.
Kaip manai, po medunešio, derliaus nokimo dienos,
Ar netemsta ilsėjimui vakaras?
Melsk palaimos ne sau,
Už godumą kad Viešpats nebartų.
Išderėjai?
Nurimk.
Lyg medus sucukrėjo jausmų užsilikęs nektaras,
Juo pastiprinsi tuos, kurie sėklų lopšeliuose supas -
Laikas savo sula pasimėgaut vaikams ir anūkams.
Juk iš to, ką rinkai iš savų laimingiausių dienų,
Pats brangiausias - pilnatvės zenitas.
Užmiršai, kaip kuždėjo ir tau,
Kurie supo, augino:
"Atleisk, išeinu"?..
Meilė lieka gyvent, net jei žiedlapiais puošias kas kitas.