Noriu prisipažinti aš savo meilei,
Žinai, tada buvau jauna mergiotė,
Žydėjau, drugeliai sieloj skraidė, ir
Negalvojau, kad metai bus kitokie.
 
Žavėjo naktys, dienos, mėnesiena,
Širdis svajonių, siekių, polėkių pilna,
Nesijautei niekad vienišas ir vienas,
Jaunystė suposi draugystės lopšyje.
 
Visko pradžių pradžia, tokia trauka,
Norėjos viską pasiekti, viską patirti,
Nebuvo baimės – ar aukštis, ar toluma,
Dėl viso to jau pasiruošus buvau mirti.
 
Atėjo išbandymų ir skausmo valanda,
Pasėjo neviltį, ne vieno draugo mirtį,
Į šipulius sudužo visų svajonių planeta,
Ir teko sunkiai sunkiai iš naujo dirbti.
 
Ir meilės paieškos paliko antram plane,
Net meilės rūpestis pakibo ties bedugne,
Tačiau tarytum angelo švelni tvirta ranka
Atvėrė vėl naujus vartus, įžiebė vilties ugnį.
 
Todėl dabar esu už viską Jam labai skolinga,
Ne viską padariau taip, kaip viskas turi būti,
Tačiau jaučiau, kada įsižiebia širdy staiga ta
Patarimo, meilės, gerumo, išminties lemputė.