Senatvė – toks sezonas, kada kasdien eini grybaut,
Nes ieškai akinių, kurie seniai ant nosies tupi,
Skaičiuoji nuodėmes, tačiau tikies dangaus,
Žiūri į lašą, bet regi ten upę.
Nuklysta mintys. Joms sunku pareit
Į skubrų bėgsmą, plaučiai kai kreguoja.
Keiksnoji tai, ko negali pakeist.
Už pilvo kalno slepias silpnos kojos.
O vakare krepšelis be naudos –
Nebus nakty kuo šmėklas papenėti.
Matai pavasarį, nors tavyje – ruduo.
Juk ieškai miško tam, kad pasislėptum.