Veronika miegojo neramiai. Ir kaip ji galėjo ramiai miegoti, kai per dieną kilo tiek daug klausimų. Ir tai ne šiaip sau gi klausimai, o labai svarbūs. Pirmiausia, kas gi yra ta padori karvė? Ir kodėl nepadoru skraidyti? Kodėl varnai padoru, o karvytei – ne. Veronika jautė, kad čia slypi kažkokia neteisybė, ir labai knietėjo tai išsiaiškinti. 
   Kitas klausimas, kuris nedavė karvytei ramybės – iš kur ji atsirado? Kodėl ji turėjo iš kažko išsiristi, kaip varna sakė? Negi iš kiaušinio? Bet kas tada padėjo tą kiaušinį? Ar gali, pavyzdžiui, iš žąsies kiaušinio išsiristi karvytė? O skraidančių karvyčių juk aplink nėra. Ir oranžinių nėra. Ir tokių mažyčių neskraidančių ir ne oranžinių nėra. Štai kur klausimas. Ir Veronika pasijuto tokia viena viena – iš niekur. Viena ir vieniša – tai dar blogiau. 
   „Aš viską sužinosiu”, – nutarė Veronika ir leidosi į kelią. Šį kartą ji neskrido. Nenorėjo. Ji brovėsi tarp žolelių, tikėdamasi sutikti kuo daugiau pievos gyventojų ir viską išsiklausinėti. Pirma kelyje pasitaikė boružėlė. Mažutėlė, gražutėlė skraidanti oranžinė Dievo karvytė. Ji susirūpinusi lipo smilgos stiebu aukštyn, į saulę. 
  – Karvyte, karvyte! Boružėle! Ei! – šaukė nuo žemės Veronika, – pakalbėkim, man labai svarbu! 
  Boružėlė apsisuko ir neskubėdama grįžo žemėn.  
  – Klasau tavęs ir tikiuosi, kad tavo klausimas bus rimtas, ir aš ne be reikalo nutraukiau savo kelionę. 
  – Būk gera, papasakok, iš kur tu atsiradai? 
  – Klausyk įdėmiai, nors ir keistas tas tavo klausimas – mama boružėlė padeda kiaušinukus. Mažyčius ir geltonus. Iš jų išsirita lervutės. Lervutės tikrai dar nemoka skraidyti. Jos valgo, valgo, valgo, kol virsta lėliukėmis. O iš lėliukės išsirita boružėlė. Aš, štai, turiu septynis taškelius. O po anuo lapu gyvena dvitaškė boružėlė. O štai už ano grumsto – su dvidešimčia taškelių! Bet mes visos boružėlės ir visos skraidom. 
  – Neee – nuliūdo Veronika. Man netinka, aš nebuvau nei lerva, nei lėliukė. Aš iškart buvau karvytė. O gal tu žinai, iš kur aš atsiradau? Na, gal nugirdai kur nors netyčia? 
 – Man neįdomu, iš kur tu tokia. Jeigu atsakiau į tavo klausimą, norėčiau tęsti pradėtą kelionę, – ir boružėlė apsisukusi nuropojo aukštyn smilgos stiebu. 
  „Labai dalykiška boružėlė”, – pagalvojo Veronika, – „bet vis vien draugiška ir mandagi. O aš nebuvau jokia lerva, tai jau tikrai.” 
  Karvytė visgi užropojo ant žolynėlio ir tyliai pakilo – taip juk toliau matosi. Ir tikrai pasimatė. Pasimatė mažas geltonosios kieliukės lizdelis. Toks visai neryškus ir nepastebimas – nuostabu, kaip Veronika jį ir pamatė. Lizdelyje buvo keturi maži žiopli kieliukai. Jie vis žiojo didžiulius snapus ir smalsiai žiūrėjo į Veroniką didžiulėmis  akytėmis – lyg laukdami iš karvytės kokių skanių lauktuvių. 
  – Na ir žiopliukai jūs. Aš nebuvau tokia – tikrai neišsiritau aš iš jokio kiaušinio, – ką gi, skrisiu toliau.  
   Ir karvytė nuskrido pas ežiuką Alių. Visuomet – jei kas nors neaišku, jeigu neramu ar negera – geriausia skristi pas ežiuką. O kai gera ir linksma – nuvykt pas Alių taip pat geriausias dalykas – kad gera būtų ne vienam. 
   Ežiuko prie kiečio ir ramunės nebuvo. Ir nenuostabu – saulė buvo įdienojusi, ir Alius jau tikrai pailsėjęs po nakties miego. Jis įdėmiai nagrinėjo žaliuojantį ir vėdrynais žydintį griovį, į kurį neseniai buvo įvirtęs.  
  – Aliau, ežiuk, padėk man. Gal tu gali sugalvot, iš kur aš atsiradau? – be užuolankų pradėjo karvytė. Ji net nepasisveikino su ežiuku, – aš taip ilgai galvoju, iš kur aš tokia, net per ilgai galvoju, bet man visai nesiseka nieko prisiminti arba nors kažką surasti, kas padėtų prisiminti. Aš tikrai ne iš kiaušinio. Ir niekada nebuvau lerva. Ir aplink niekur nemačiau panašių į save karvyčių. Ar aš galiu būt iš niekur? Būtų taip liūdna... 
  – Veronika, o tau tai labai svarbu? Gal tu gali būti ir negalvoti? 
  – Ne, ką tu. Negaliu taip būti. Tai tikrai svarbiau, nei sužinoti, kas yra padori karvytė.  
  – Tuomet pagalvokim. Iš niekur gali būti tik niekas. O tu ne niekas, tu – karvytė Veronika, reiškia tikrai iš kažkur atsiradai, tik neprisimeni. Bet jeigu neprisimeni savo istorijos, gal galima ją sugalvoti? Arba susapnuoti? Nes tikrai – tu teisi, visi turi turėti savo istoriją. Tu kokios norėtum? Gražios? Liūdnos? O gal romantiškos? Tu juk tokia visa kitokia, lyg būtum iš Mėnulio nukritus, – nusišypsojo Alius. 
  – Aš, ežiuk, norėčiau teisingos istorijos. 
  – Gerai, mes vaikščiosim ir galvosim. O gal tikrai – imsi ir ką nors prisiminsi – netyčia. Bet teisingai ir gražiai.  
  Visą dieną Alius ir Veronika vaikščiojo žydinčiu grioviu. Po to braidžiojo po pievą, net buvo beveik priėję tolumoje dunksantį mišką. Visų sutiktų jie kausinėjo – gal žino, iš kur atsirado karvytė Veronika. Ir drugeliai, ir peliukai, ir sliekai su vikšrais pasakojo savo istorijas, bet jos visai netiko Veronikai. Net senas apuokas prisiminė savo vaikystę – bet ir jis  buvo išsiritęs iš kiaušinio kaip ir kieliukai, o karvytė jau žinojo – ne, ji ne iš kiaušinio.  
 Ir tik vėlai vakare Veronika pasiekė dviejų kurmiarausių pievelę. Išvargus ji atsigulė po didžiuliu varnalėšos lapu ir dar bandė prisiminti, kas ką papasakojo, bet palengva užslinko miegelis, o su juo – nuostabus sapnas. 
  ... Kažkada karvytė Veronika gyveno kitur. Visai kitur – ji gyveno Mėnulio pašonėje – Nėmulyje. Taip taip, pasirodo danguje naktį šviečia Mėnulis, bet niekas nežino, kad už jo pasislėpęs jo brolis dvynys Nėmulis. Iš Žemės jo nesimato, nes Mėnulis visad užstoja Nėmulį. O jame! O jame nuostabiose pievose ganosi šimtai mažyčių spalvotų karvyčių – mėlynų, žalių, geltonų. Ir oranžinių. Ir jos visos visos panorėjusios pariečia visas keturias kojeles ir, palengva pakilusios, skraido. Kaip Veronika. O porą kartų metuose įvyksta nuostabus dalykas – Nėmulis palieka savo vietą iš išlenda iš už Mėnulio. Tada žmonės Žemėje galvoja, kad mato du Mėnulius, ir kad tai tik apgaulė. Kaip jie klysta! Ir tokią stebuklingą naktį kelios mažos karvytės palieką savo pievą ir tyliai išskrenda į kokią nors žvaigždę. Mažutė jaunutė Veronika nuskrido į Žemę... 
   Kai ryte Veronika nubudo, ji buvo jau kitokia. Na taip – ji buvo lyg ir tokia pati oranžinė skraidanti karvytė, tokia mažytė, kad jai užlipus ant ramunės žiedo, šis tik vos vos nulinkdavo. Bet dabar ji žinojo, kad ji ne niekas ir ne iš niekur – ji atskridusi iš Nėmulio į savo žvaigždę. Į Žemę. 
   Veronika pasirąžė, su šypsena pažiūrėjo į gerokai pakilusią saulę. Žolė po nakties dar buvo šlapia, o šalia augančios rasakilos armonikėlėje spindėjo didžiulis rasos lašas. Veronika pasistiebė ir žvilgtelėjo į tą skaisdrų karoliuką. O jame pamatė skaisčiai geltoną saulės spindulį. Ir karvytę. Oranžinę karvytę, kuri panorėjusi galėjo skristi.  
  „Taip” – pagalvojo Veronika, – „aš iš Nėmulio. O jame buvo rasos lašelis rasakilos armonikėlėje ir užklydęs saulės spindulėlis. O iš jų ir atsiradau aš – karvytė Veronika.“