Ar dar būsim ir rašysim savo istorijas,
Paprastas, kasdienes, labai ypatingas,
Apie aistros gūsį, tolimus nutekėjimus,
Apie tik ką gimusius, jau senai išėjusius.
 
Istoriją rašo stiprūs, tvirti ir nenugalėti,
Įveikę vandenynus, labai aukštus kalnus,
Pamatę planetas ir tolimus žvaigždynus,
Supratę, kad gražiausias raštas –Tėvynės.
 
Istorijos vainikas nupintas iš mūsų širdžių,
Ji gali vėl ir vėl primint apie save, kartotis,
Ir ne pačia skambiausia, linksmiausia nata,
Iš istorijos gali likti tik tuščias, kiauras ąsotis.
 
Kiek jau buvo istorijų – pamirštų, nemirtingų,
Kartais pasirodo miražo pavidalu, kad atmintų,
Jog viskas šioje žemėje laikina, kaip mandala,
Trumpas pergalės atodūsis, vėl kovos valanda.
 
Istorija – tai niekada nesibaigianti babiloniada,
Vieni kalba, šaukia, kiti negirdi ir nesupranta,
Vieni išlekiam į priekį, kiti lieka praeityje, žiūri,
Kodėl jiems iš dangaus mana niekaip  nekrinta.