Taip gyvenimas plaukia – kartais garsiai, o kartais pritildamas, bet niekada nesustodamas. Jo muzika, kvapas, spalva – dieviškų formų, be juodraščių ir švaraščių, eskizų ir kitokių žymėjimų. Tiesiog teka, ir tiek. Kaip kraujas, šnekantis vienintele – sava – kalba, atliepdamas esmę, kurios vis ieškome ir niekaip nepavyksta surasti. Šis tekėjimas – gyvasties muzika – apsemia, bet neskandina, tiesia tiltus į erdvę, iš kurios viskas suteka į mus ir per mus... Kai nutyla – tai amžiams jį paukštis į dangų skraidina. Gyvenimą mūsų jau be mūsų...