Ir atėjo tokia diena, kai Veronika nutarė, kad gali palikti savo dviejų kurmiarausių mažytę pievutę ir pasidairyti plačiau. Tiesa, kažkada, kai dar nemokėjo skraidyti, ji jau bandė nueiti kur nors toliau kurmiarausio, kuris buvo išraustas prie apgraužto gluosnio... deja. Nelabai toli tenuėjus, karvytė pavargo, kojelės ėmė pintis žolėse, ragai atrodė sunkūs sunkūs, o uodega ilga ilga. Kiek gi tos Veronikos buvo – kaip didelis oranžinis  vabalas, ropojantis aukštoje žolėje.   
  O tą ankstyvą rytą Veronika užsiropštė ant aukštos kvepiančios jonažolės ir laiminga apsidairė – laiminga, nes jautė ir žinojo – šiandien prasideda kitas gyvenimas. Naujas. Ji tyliai pasišnekėjo su vėju, parietė keturias kojeles ir nuskrido. Nuskrido ten, kur ką tik patekėjo saulė. Apačioje pieva spindėjo nuo kiekviename rytinės rasos lašelyje besišypsančios saulytės, skristi buvo lengva, ir diena žadėjo kažką nepaprasto. 
   Nereikėjo toli ir skristi – ten, už tų aukštų kiečių, Veronika pamatė ežiuką. Nediduką Ežiuką Alių. Na, tada ji dar nežinojo, kad tai ežiukas ir tuo labiau, kad jis Alius.   
– Ei! – šūktelėjo karvytė ir nusileido šalia Aliaus, 
– Šššš... Aš ilsiuosi. Juk dar rytas. Nubudęs aš visada ilsiuosi. 
– Gerai. Ilsėkis. Aš tyliai... Matai, aš karvytė Veronika. Aš atskridau. O kas tu?   
– Aš ežiukas. Alius. Ir neskraidau. Visuomet, kai nubundu, aš turiu dar pailsėti, nes, kai miegu – juk nežinau, kad ilsiuosi. Aš turiu ramunę. Pažiūrėk, štai ten – ten ramunės žiedas, o ant jo raina musė. Stebėk, kaip ji ropinėja. Dešinėn, kairėn... Vėl dešinėn ir į šoną. Tu stebėk stebėk. Pamatysi, kaip ilsėsis tavo galvelė. 
   Veronika atsigulė žolėje ir ėmė stebėti rainą musę ant didžiulio ramunės žiedo. Musė ropinėjo dešinėn, kairėn... Vėl dešinėn ir į šoną. Ir karvytės galvelėje darėsi švaru švaru. Ne tuščia tuščia. Ne. Tik švaru – tai ne tas pats.   
 – Tu pailsėjai? – užsimerkęs nuo ramumo paklausė ežiukas? – Gal keliaukime?   
Ir jie iškeliavo. Alius turseno pievoje tarp žolių, o Veronika skrido virš jo – ji juk niekuomet nesuspėtų kartu su  ežiuku tursenti žolėje. Alius, palengva bėgdamas tarp žolių, vis žvalgėsi į viršų – į virš jo skrendančią oranžinę karvytę ir visai nepastebėjo, kad priešais buvo gilus griovys. Šlumšt, bumbt, buldikšt, – staiga nusirito ežiukas į griovį. Neskaudžiai, juk jis ežiukas. Bet giliai.   
– Pažiūrėk, koks gilus griovys! – nustebęs sušuko ežiukas, – aš turbūt neišsikepurnėsiu iš jo, – Alius smagiai nusijuokė. – Kaip sėkmingai nusiritau, juk galėjau susižeisti. O aš juk žinojau, kad čia griovys, buvau jį matęs, tik visai pamiršau. Visad norėjau jį patyrinėti – pažiūrėk, jis tiesiog visas žydi! Einame juo tolyn?   
Ir ežiukas net pasišokinėdamas nubėgo griovio dugnu tolyn, o Veronika nuskrido iš paskos.   
Griovys buvo drėgnas, aplink žydėjo vėdrynai, ir baigė žydėt purienos. Veronika niekad nebuvo mačius nei griovio, nei vėdryno, nei purienos. Ji net ežiukų nebuvo mačius. Ji skrido nepaleisdama iš akių Aliaus ir vis galvojo – kokia ji laiminga karvytė. Laiminga, kad nepasidavė ir ryžosi  skraidyti, kad sutiko tokį nepailstantį ir visad besišypsantį ežiuką Alių, kuris pamiegojęs dar nori pailsėti ir, net nusiritęs į gilų griovį, pirmiausia pamato žydinčius vėdrynus.   
– Žiūrėk, tavo kiečiai ir ramunė! – nustebus sušuko Veronika, tolumoje pamačius vietą, iš kurios ji su Alium šiandien pradėjo kelionę. – Mes apukom ratą ir grįžom.   
Ežiukas išsiropštė iš jau visai negilaus griovio ir pavargęs atsigulė prie savo ramunės. Raina musė ropinėjo ramunės žiedu – dešinėn, kairėn... Vėl dešinėn, į šoną... Veronika ir Alius ilsėjosi. 
– Tu žinai, viskas visada apsisuka ratu. Ir visada grįžti ten, iš kur pradėjai. Tik ne visada tai pastebi, nes diena jau būna kita, žolė kita. Mintys būna kitos. Tik mes ir mūsų pradžia visada ta pati... 
„Kaip gražiai pasakė“, – pagalvojo karvytė Veronika. – „Tik aš dar visko nesupratau. Kai leidžiantis saulei skrisiu į savo pievą, būtinai apie tai pamąstysiu”.