Kartais užverti galvą aukštai aukštai, plačiai atmerki akis, o ten – dangus. Toks begalinis, žydras. Arba pribarstytas baltų lengvų debesėlių. Arba apsunkęs nuo juodų lietaus debesų. Bet jei tų juodųjų nėra, o dangus aukštas ir begalinis, tikrai dažnai pagalvoji – o kad taip imtum ir skristum! Plasnotum sparnais ar mojuotum rankomis, sklandytum vėjo pagautas ar tyliai pakiltum parietęs visas keturias kojeles. Skristum toje žydrynėje virš miškų, upių, miestų. Virš pievų. 
    Toje pievoje ir gyveno Veronika. Veronika, kuri svajojo skraidyti. Ji užropodavo ant didelio ramunės žiedo, užversdavo savo raguotą galvą į dangų ir įsivaizduodavo, kad kyla. Lengvai, aukštyn ir aukštyn. Ir dar aukščiau. Tiesa, Veronika – karvytė. Ne dievo karvytė, ne. Ne boružėlė. Veronika buvo tikra karvytė, tik labai maža. Labai labai maža. Tokia maža, kad jai užlipus ant ramunės žiedo, šis tik vos vos palinkdavo. Bet ji buvo visai tikra – raguota, uodeguota ir plėmuota. Gražiai oranžinė su dideliais baltais plėmais. Ir ji visai nemokėjo skraidyti.
    O kol kas Veronika galėjo ganytis tik savo pievoje, rupšnojo pačias smulkiausias žoleles ir per dieną nueidavo tik nuo vieno kurmiarausio, išrausto prie seno beržo, iki kito kurmiarausio, išdygusio prie apgraužto gluosnio. Ir atgal. O kad taip ten, dangun! 
    Kiekvieną rytą, prieš pradėdama savo kelionę nuo vieno kurmiarausio prie kito, Veronika užlipdavo ant didžiausio ramunės žiedo. Arba ant lubino ar kraujažolės žiedyno, kad tik aukščiau. Atsukdavo savo raguotą galvą vėjui ir svajodavo, ką pamatys, jei staiga pakiltų virš laukų. Sykį ji net bandė pakilt – šoktelėjo aukštyn, visaip mojuodama kojelėmis, uodega ir net ausimis, bet tik skaudžiai dribtelėjo  į samanas. Na, neskraido paprastos karvytės – tik boružėlėms lemta skrist į dangų. 
    Šįryt, užsiropščiusi ant paties aukščiausio lubino, Veronika stovėjo ir mėgavosi vėju. Jis kvepėjo žydinčiom smilgom, tolumoje tekančios upės drėgme. Tik staiga šalia nutūpė didžiulis grambuolys. Blizgantis vabalas buvo toks didelis, kad beveik siekė Veronikos krūtinę. Grambuolys pasitaikė labai draugiškas.
    – Ką čia veiki ant to lubino užsikabarojus? Negi nori skristi?
    – Dairausi, – karvytė nedrįso prisipažinti, kad ji svajoja. Svajoja skraidyti, svajoja pajusti dangų iš arti, svajoja pamatyti kitus kraštus.
    – A. O aš jau pagalvojau, kad tu svajoji, – kiek nuliūdo grambuolys, – žinai, kaip gera svajoti? Aš vakarais svajoju, kad kada nors nuskrisiu prie ežero ir panersiu giliai giliai! Kaip dusios nardo. Ir pamatysi – panersiu.
    – Žinai, o aš visgi svajoju. Aš svajoju skraidyti. Bet aš karvė… Jokios karvės neskraido, – Veronika nusišypsojo.
    – O tu būk pirma skraidanti karvė. Kažkas juk turi pradėti. Leisi, aš tau patarsiu? Tu tik nebijok ir nenustok svajot. Ir prisijaukink vėją – jis tau padės. Susidraugauk su kokiu lengvu vėjeliu, pajusi, kai jis tau jau galės padėt. Ir neskubėk, mokykis, bandyk palengva.  Patikėk manim – mes vabzdžiai skrajūnai, – nusišypsojo grambuolys, krutindamas savo storus ūsus-antenas.  Nepasiduok! Ir, pamojavęs visomis šešiomis kojomis, vabalas nuskrido.
    Veroniką lyg kas pakeitė, lyg kas  sparnus suteikė, bet dar neišmokė skristi – taip, ji ne tik svajos. Ji bandys, mėgins, mokysis ir… Mes dar pamatysim. 
  Ir ji tyliai pradėjo jaukintis vėją. Tą patį, kvepiantį smilgomis ir upės drėgme. Veronika bandė įsivaizduoti tą kvapą, tyliai ir švelniai mintyse kalbino vėją ir klausinėjo apie tuos kraštus, iš kur jis atlėkė, pasakojo, kaip ji nori pakilti ir  kartu su juo  pažvelgti kažkur ten, ten toliau už pievos. Ir dar toliau. Ir vėjas švelnėjo, šiltėjo, maloniai kutendamas ausis, lyg norėdamas pasakyti – aš savas.  Ir tuomet Veronika pabandė – ji iš lėto ir švelniai kilstelėjo ir parietė po savim visas keturias kojytes. Ir, o stebukle! Karvytė nenukrito, ji trumpam liko sklandyti ore ir po pusės minutėlės švelniai nusileido ant lubino žiedyno. Ta pusė minutėlės buvo nepakartojama – pati nuostabiausia jos gyvenime.
    Nuo to karto Veronika kiekvieną rytą tyliai šnekėjosi su savo vėju ir vis bandė ilgiau išsilaikyti ore. Ir jai tikrai gerai sekėsi – kai lubinas jau baigė nužydėti, karvytė įsidrąsino ir, švelniai parietusi visas keturias kojeles, tyliai perskrido ant didelio kaip skėtis balto kraujažolės žiedyno. O, kad išmintingasis ir gerasis grambuolys pamatytų! Kažin, ar pavyko jam panardyti kartu su dusiomis?
    O dar po kelių dienų maža maža karvytė Veronika drąsiai skraidė vaiskioje žydrynėje, kasdien nuskrisdama vis toliau ir toliau. Pamatydama vis daugiau ir daugiau. Pažindama savo mažą pasaulį ir jo gyventojus.