Vieną kartą Vidurdienis ramiai drybsojo ir svarstė, ar tikrai Rytas už vakarą protingesnis? Kodėl visi taip sako? Juk Rytas ir Vakaras – argi tai palyginami dalykai? Vidurdienis jau buvo persiritęs į rimtą popietę ir leido sau tingiai svarstyt tokius klausimus. Naivus ir nepatyręs Rytmetys – jau senokai pereitas jo gyvenimo etapas. Kvailokas etapas – teko pripažinti – daug vėjo ir ir aukštų debesų. Vakaras dar tik palengva artėjo, ir Vidurdienis jautėsi pakankamai brandus ir patyręs, kad galėtų ginčytis su išgrynintom šimtmečių tiesom. O ir tų Vakarų ne vieną sutikt pasitaikė – sodrių, spalvingų ir išmintingų. Asmenybių. Patyrusių.  Kaip ir turi būti.

Ir kas gi tas Rytas prieš Vakarą? Jam, Vidurdieniui, ne kažin ką patart beįstengtų. Koks gi ten tas Rytmečio protelis, kai saulė tave tik vos vos krašteliu palytėjo, kai tik pirmą rasos lašelį vos lyžtelėti spėjai. Kur tos vidurvasario audros, kur ta kaitra, kai leipėji liežuvį iškišęs, kur dar kiaurai merkiančios liūtys – lyg ašaros veidu? Vidurdienis manėsi viską žinąs. O iki Vakaro – oho dar kiek laiko. Ką tas Rytas pasakyt gali Vakarui?

  O visai šalia Rytas brėško. Jaunas toks, ankstyvas, visas miglose – lyg kačiukas nepraregėjęs. Tikras ir dar niekieno nemokytas.

  – Kaip gražu! – pratarė Rytas, vos prasimerkęs ir sudžiūvusioj karvės „bandoj” pamatęs besiknaisiojantį mėšlavabalį. 

  – Kas gražu? – net pašoko Vidurdienis, nors prieš kelias minutes net nemanė teiksiantis pažvelgti į bundantį Rytą – tai šlykštu!

  – Kodėl? 

  – Nes tai mėšlas! Ir tai mėšlavabalis. Visi seniai žino, kad tai šlykštu!

  – Bet aš to nežinau. Man gražu, kai vabalas rausia urvelius, stato namus ir ruošiasi auginti vabaliukus. Jis turi šešias kojas, matai?

  – Fe, – pasišlykštėjo Vidurdienis. Jis tikrai nenorėjo žiūrėti į vabalą mėšlo krūvoje. 

  – Ė! Tik pažiūrėk! Toj pušy po nakties mėnulis įsipainiojęs! Pačioj viršūnėj! – nerimo Rytas, – aš tuoj, tik miglą nusipurtau ir lekiu. 

  – Nurimk, negi nežinai, kad pavojinga pušų viršūnėmis vaikščioti? Jos aukštai, netvirtos, linguoja. Nukrist gali. Ar tavęs niekas nemokė?

  – Bet ten mėnulis, – šyptelėjo Rytas. Aš tuoj. 

Nenustigo Rytas. Bandė skrist paskui ankstyvą pilką vieversį, ropojo žolėje sraigės paliktu gleivėtu takeliu. 

  - Pažvelk geriau ana ten! – pakvietė Vidurdienis, – ten, dešiniau, vakarop. Koks nuostabus saulėlydis! Didžiulis būrys susirinko juo pasigėrėti. Kaip iš dainos ar paveikslėlio – purpurinis ir sunokęs Vakaras! O kokios spalvos, dangus! Štai kur gražu. Juk visi mėgaujasi. Visi žino, kad štai ten gražu.

   Rytas atsisuko. Taip, ten vakaruose leidosi saulė. Ramiai. Tyliai. Jis nustebęs stebėjo, kaip į tamsų debesį leidžiasi Vakaras. Raudonas kamuolys lėtai grimzdo į mėlyną debesų pelkę. Vakaras, slegiamas sunkiai pakeliamos gyvenimo naštos, niro į juodą naktį, nusinešdamas jau niekam nereikalingą patirtį. Nusinešdamas ir gražius prisiminimus, ne visad mielus išgyvenimus ir viską, ko jį išmokė ilga Diena, kažkada prasidėjusi ankstyvą ūkanotą Rytmetį.

  O Rytas pravirko. Jis dar neišmoko tokio visiems įprasto dalyko, kad kiekvienas saulėlydis – nepaprastai gražu.