Išpažįstu – baugus man kiekvienas ledonešis,
Štai kaip Letoje tirpsta duotasis mums laikas,
Iki baimė pavirsta į siaubą nežmonišką,
O senatvės grimasos esybę išklaipo.
Ateinu be užkeiktojo sluoksnio sidabro,
Veidrodinė erdvė kad tiesos neužsklęstų,
Bet tai Letos srovės anei kiek nesustabdo –
Dienos plaukia paviršiais, o naktys nuskęsta,
Kol galop susitikę viens kitam anei labas –
Tarsi smėlio pilių lyg nebūtume statę.
Gal jautiesi ir tu kaip ledonešy ledas?
Kad mes tirpstam, išduoda sudrėkusios akys.