Kai plikos liepų šakos drasko sunkų dangų
ir klevas žaizdą glostyt bando
dar likusiu lapu menku –
paruošk tu man karštos arbatos.
Tik tos, kur pievose renku.

Paruošk tą stebuklingą
eliksyrą
iš vasaros raudono dobilo,
vingiorykštės svaigaus medaus,
mažyčio ramunėlės žiedo 
ir saulėto vaiskaus dangaus.
Įmesk pelyno dar lapelį.
Ir nemaišyk – tegu kartumas vis primins man
brandų spalį.

Ir po minkštu vilnoniu mamos pledu
Ištirpsiu tarsi vasaros dienoj.
Išvirk gi man tos saulėtos arbatos.  

Dabar viena pabūti noriu – eik namo.