Iš balto dangaus baltas užmestas sniegas
Uždangsto ir vysto, suvysto ir dangsto,
Pakol supranti – tavo viskas – tai niekas.
Kam pakeli pirštą? Pagrąsymui? Mankštai?
Kam sudedi delnus? Meldimui ar padėkai?
Glėbys tam, kad glaustum, paguostum ar smaugtum?
Po nuospaudom dūsta tau prikergtos pareigos,
Bet pėdsako jokio ant apsnigto lauko.
Suprask – ilgesiai tapo klampūs it raistas,
Kai baltas dangus nebetirpdamas krinta.
Suvysto... Apdangsto... Atleist ar paleisti?
Užmigt. Neprabusti. Šaltoka, bet minkšta.
Nepyk, jog tirpstu. Tai – pavasario ženklas.
Per veidą lašelis, vienintelis gyvas?
Net baltas dangus nepajėgia uždengti
Jausmų, kurie plūsta erdvėj vandenynais.