Tu nušvinti many kaip sengirėje ryto spindulys,
Ir to pakanka gyvasčiai pajusti.
Tiršti šešėliai plyšta į dalis,
Nieks neįtars čia buvus žiemą rūsčią.
Tirpstu po lašą
Ir kuždu žodžius,
Kurie rikiuojasi į vieną giesmę būčiai.
Sula atbudo. Argi ji išdžius?
Juk jaust pavasariui reikėjo to trupučio,
To vieno lašo
Spinduliui priglaust,
Tam, kad pavasaris nevaržomas paplūstų.
Tu ateini lyg atsiųstas dangaus.
Ir plyšta šypsenai laimingai mano lūpos.