Aš – tik senas, pražilęs kaimo piemuo,
Bandantis žaisti spalvomis ir žodžiais.
Drobėje blaškos pasimetus banga,
It laivas be burių, paklydęs  nuo molo.

Aš – tik mažas lauko samanotas akmuo,
Iškentėjęs lietų ir pirmąją šalną.
Klaidžioja mintys, o tu man sakai:
–  Aš tikiu tavimi, – viskas praeina.

Ir tada pamatau, ką pasėjo ruduo,
Kai nuo ąžuolo bumpsi subrendusios gilės.
Ir vėl ištapiau stronciu medžių lapus,
It būtų spalva jau šita paskutinė.