Ridinėjas vasaris ant nulio – tarp juodo ir balto,
Iš po ledo išsprūdęs vanduo bando būtąjį laiką išplauti.
Orientyrų mažai. Tai, kas krito, kas dužo – suvelta,
Ir drovu net savęs, kai tikrovė naminė be kaukės.
Kupstas varpučio siūlo dar žalio viltingo nesuverpė,
Tiktai lapai skirtingo kalibro pernykščiai voliojasi.
Nesigirdi galiūnų, vasarį nuo nulio kur nuvertė,
O gudruoliai prie pečiaus dar šildosi kojas.
Keistas laikas. Ne pilkas, nei baltas, nei juodas,
Nes ir gyvo vandens tik lašai nuo varveklio – ne upės,
Bet vaduojasi grumstas iš kiauto ledinio, iš gruodo –
Juk maišelį su sėklom dažnam pasitikrinti rūpi.
Ir žinai, juk žinai, kad bus drungnas vasario vidurdienis,
Kai ore ims kvepėt pumpurais, kurie dar anei kiek neprabudę.
Ant suvelto vasario tikriausiai be reikalo burbame –
Jis tik skalbė praėjusį laiką, pailso, privargo ir liūdi.