Išbrisiu vasario dienom į pavasario kelią,
Pražydęs šalpusnis pažvelgs į akis,
Prie veido priglausiu lengvutę lazdyno šakelę,
Gal paslaptį savo ji man pasakys.
 
Gal man pasakys, kaip žiemą pamiršti,
Kaip vėlei pražysti saulutės glėby,
Kad žydros žibuoklės žiedeliais užburtų
Į miško pašlaitę ne kartą sugrįžt.
 
Sugrįžt svajone nerimstančiam skrydžiui
Per pievas žalias viršum upės bangų,
Kur Nemuno vandenis ievos palydi,
Palikusios laukt ant stačių jo krantų.
 
Lydėtų žuvėdros, lakštingalos suoktų,
Pienių auksu nubėgtų į tolį lanka.
Žinočiau, kad vis savajam dar uoste,
Su manim, prieš mane – ta pati Lietuva.
 
Išbrisiu į pavasario kelią, į sapną,
Į žydintį sodą tarp senų obelų
Pabūti ramybėj be gręsiančio karo,
Be politinio teatro beprasmių aistrų.