Dulkėtas kelias nepaliestas mėnesienos,
Šešėliu virtusi juo einu tolyn link pasakos.
Nereikia man šviesos ar mažo žiburio kely,
Nes moku gyventi ir be jos, su nuoskauda širdy.
 
Nereikia man karūnų ar spindinčių šarvų,
Nereikia rankoj ginklo ar sidabrinių kulkų,
Vis vien delnai randuoti, sakų rieškučios pilnos,
Nors pasaka graži, o dilgėlės per skaudžios.
 
Ir juodvarniai tamsiam kely jau nebelydi –
Savas juodas plunksnas jie iškeitė baltom,
Ir nors žiemos čia jau nebe tokios šaltos,
Kartu su gulbėmis išskrido svetimuos kraštuos.
 
Liūdna ta mano pasaka, link kurios einu,
Bet ji graži, su viltimi ir mirties atodūsiu.
Ir nors šešėlis aš esu žvaigždžių platybėje,
Vis tiek juk skauda, kai nieko nebereikia...