O tu ar žinai tą 
tylą, 
kai šimtas žiogų
vasarą raiko lig trupinio
paskutinio?
Kai nebylūs žaibai 
iš toli
naktį trumpam praregėti
priverčia.
Kai nakties tvankos sunkiam
apkvaitime
kaimyno šuva sapne
stūgteli.
Garvežys seniokas surūdijusiais bėgiais atliepia – 
ūkteli.
Ir tą tylą mėnuo prakąstas
lig ryto
iškenčia.
Ar žinai, kad tyla be
šimto žiogų, 
miegančio šuns,
garvežio seno,
be žaibų nebylių
ir prakąsto mėnulio
jau nebe tavo.
Tokios tylos dar nenoriu.
Ar kas ją man
numatavo.