Kelio dulkės

Kai neviltis užplūsta mus
Ir viskas mirtinai įgrysta,
Tuoj skubame užtrenkt vartus
Ir svetimon šalin nuklysti.
 
Bet atitrūkę nuo buities –
Nuo tos kasdieniškos rutinos,
Pajuntam sopulį širdies.
Vėl kelio dulkės. Lagaminas...
Noriūnas

2024-01-31 08:45:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žiemgalos Bitė

Sukurta: 2024-01-31 17:44:17

geras eilėraštis-teisingas. Aš pagalvojau, kad būtų puiku uždaryti nepasisekimus į lagaminą ir...ir pamiršti nežinomoje  stotyje

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2024-01-31 11:14:12

Gyvenimas įrodė savo tiesą, kad visur gerai, kur mūsų nėra, nes, kur atsirastume, mes visuomet visur su savimi pasiimame ir save su savo problemomis.

Nerimauti verčia ne tik prigimtis ir susiklosčiusios aplinkybės. Pats žmogus, jo mintys neretai yra svarbiausias nerimo veiksnys, o savo mintis, elgesį panorėję galime pakeisti.

Vartotojas (-a): Giaušė

Sukurta: 2024-01-31 09:34:37

Ir viską, žmogau,  visad su savim vežiesi. Pilną lagaminą, nepabėgsi.