Santrauka:
Rytų aukštaičių tarmė, anykštėnų šnekta.
Saulėta pavosaria diena vilioja gamton. Auklėtojas, pažiūrėjis pra lungu, pasiūla sujungti biologijas bei geografijas pamokas ir išeiti in žygį. Kožnam klasiokui buva duota užduotis surinkt kuo dugiū rūšių vaistažalių lopų arba žedų.
Ainam paupiu. Virš galvų čirena vyturiuky, kažkur tolumoj kukuoja gegula, žemė užsiklojusi pavasarinių kvietkų divanu, a virš jų sukiojasi roznos margaspalvės peteliškės. Tokia idilė! Tiesiog svaigsta galva. A Januliui (nu teip mės klasioku Jonu vadinom) net pilve plaštakės pradėjo plasnoti. Ti už kasų patampo Nastutei, ti pakniepčina, vis sukas aplinkui, vis lagadinasi. A Nastutei, kaip sokama, ni šilta, ni šolta. Priėjom laby stotų pakriaušį. Auklėtojas griežty prigrasina, kad niekas nesiartintų pre pakraušio krošta. Apačioj korvės rami rupšnoja pavasarini žoli, saulas atokaitoj miškelis mėlynuoja na žibučių.
Susėdam visi suskaupi aptorti surinktų vaistažalių ir jų gerųjų savybių. Kas pienės žedelį priskynė, kas raskilos ar kraujažolas lapelį. A Janulis vis nerimsta, vis šakinėja kaip ožiukas ape Nastutį. Grait Nastuti kuntrybe trūka: „Nu ko čia prikiby kaip muse. Geriū atneštum žibučių, čia nešokinėjis”. Janulis tik pasuka in mėlynuojančius šlaitus apačioj ir šove, kaip kamštis iš šampano butelia, tiesi na pakriūtes, nesuspėjus auklėtojui net riktelt. Vaje, onas net pabola kaip drobe. A Janulis, pavirtis in kulverstuku, didžiuliu greičiu nusrita ir šleptelėja apačioj, be jakių gyvybes žymių. Visi tiesiog suakmenėja. Tos kelios sekundes pavirto amžinybe, kol Janulis sujudėja. Onas sunki atsisėda ir , o varge!!! In baltų Janulia marškinių juodava šviežias korves blyna antspaudas. Klasioky visišky pasimetė. Tuom čės spengiančioj tyloj nuaidi vienišas Nastutės kvatojimas. A Janulis, šeip teip atskėlys, pakėla golvu, markatnu žvilgsniu pažiūrėja in pakriūtes viršų ir nusvirduliova link upes. Auklėtojas, paliepis vieniems grįžt namo, nuskubėja aplinkiniu takeliu link upes. „Ir kad man jokių patyčių iš Janulia!” – nuveidamas pasoke laby griežty.
Grįža Janulis klasėn tik pa kelių dienų, apsgydis išorines ir vidines žaizdas. Netrukus mokini išsiskirste vosaras atostagom. A rudenį Janulis sugrįža laby paskeitis, suvyriškėjis, kaip ir priklausa tikram abiturientui. Ir in Nastuti nebekreipe jokia dėmesia.
Nu, a pavasarėjunt ju Nastute pradėja sukti ratus apie Janulį. Kad ir kiek pastungų dėjo ana in Janulia širdi, kad ir kaip meilinosi, bet jis išlika ramus ir išdidus. Pasroda, kad rozais geriausi vaisty na meilas yra šviežias korves blynas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2024-01-29 13:03:56
Nesu tarmiškų šnektų žinovė, bet supratau. Jonukui patys stipriausi vaistai buvo Nastutės beširdiškumas. Pati pasiuntė žibučių, o paskui savo kvatojimu užmušė Jonuko puoselėtą šiltesnį jai jausmą.