Mane laumės šaltinio versmėj
Vos užgimusį maudė.
Ir į audeklą žydrą
Kaip akys rugsėjo suvystė.
 
Į rankas man ne arklą,
Ne šautuvą – plunksną įspaudė
Ir išbūrė audringą
Kaip Baltijos jūra jaunystę.
 
Nuo tada žvarbūs vėjai
Alsuoja į veidą man tūkstančiais lūpų,
Plunksna – vien rūdimis,
Tik dar žvilga nušiuręs galiukas.
 
Į dangaus ciferblatą meldžiuos
Prie negyvo šaltinio suklupęs
Ir blaškaus be dalios
Tartum šuo nuo grandinės nutrūkęs.