Apžavėjo, suintrigavo, įkvėpė,
Kiek kausimų, kiek atsakymų,
Nušlifuoti akmenukai krante
Nuo jūros bangų ir žemės vėjų.
 
Minčių srovė lyg upė prateka
Pro brūzgynus, pro  slenksčius,
 Atsimuša kriokliu į kietą žemę,
Nurimsta, virsta ramiu užutekiu.
 
 Mintis gimsta ir miršta, sudyla,
 Daug  kartų pakartota, užmiršta,
 Kaip feniksas iš pelenų pakyla,
 Apskrieja pasaulį su nauja žinia.
 
Mintis turi savo spalvą ir formą,
Turi gyvenimo arba mirties kvapą,
Kažkas mūsų mintis gano ir gaudo,
Kol patenka jos į mūsų minties taką.
 
Susideginsim ar vis išliksim gyvi,
Kaip apsaugoti savo minčių taką,
Bus daug pasiūlymų – geri ir blogi,
Kaip išgirsti, ką Dievas į ausį sako.