Iš pasakos atpėdinsiu rasų skraiste,
Gal voro šilko pėdom apraizgytom,
O gal apgobusi mintis rūku balkšvu,
Jau tirpstančiu nuo spindinčio mėnulio.
Atbrisiu, kol dar žvaigždės tankumyne
Sidabro tviskuliu pramins spygliuotą dangų,
Ir stabtelsiu ant akmeninio šalto tilto
Virš srauniai tekančio iš ilgesio šaltinio.
Kaip norisi sugrįžti į pasaką nebūtą,
Kur laumės basos geltonkasės,
Už rankų susikibusios, dainomis smilgynų
Sukasi svaigulyje gamtos - - -
Ir eisiu vėl ledinėm pėdom tiltu
Pabusti iš nakties, iš tos melodijos svajų.
Ten tiktai vėjas bus parodęs tolius pilkus,
Jis vis kedens marias nerimstančių vilčių...

2022 10 17