Taip norisi išsimaudyti žiemos sniego baltume,
Lyg piene praustis, kaip galėjo Egipto karalienė,
Pakilt iš žiemos rankų tarytum Botičelio Venera,
Sutikti savo išsvajotą gražų Cezarį žiemos alėjoj.
 
Apžavėti jį taip, kaip gali kartais apžavėt žiema,
Kai apie nieką kitą negali galvoti, tik apie grožį,
Paliesti jį savo švelnia lengva ranka ir eit kartu
Per baltu auksu, sidabru švytintį žiemos pasaulį.
 
Atgimsta pasakos, jautiesi tarsi pasakos herojus.
Tylūs, ramūs medžiai snaudžia žiemos apsupty.
Sustojęs laikas, jį taip atgal atsukti vėl norėtųsi,
Sudrumsčia tylą  profesionalas daktaras genys.