Prie sodelio jazmino sustosiu,
Pasipuošusio baltu sniegu,
O mintyse matysiu, galvosiu,
Kad esu tarp gegužio žiedų.
 
Iš dangaus snaigės krinta ir krinta,
Lyg skubėtų papuošti medžius.
Jazminėlio šakelė  nulinkus,
Greit mane apkabins per pečius.
 
Kai pasauly nelaimės taip siaučia,
Žemės veide žaizda po žaizdos,
Lietuvos laukuose ramus sausis,
Dirvos ilsis baltuos pataluos.
 
Užgesinki, žmogau, aklą pyktį
Ir politinių barnių gaisrus.
Leisk ramybei Tėvynėn sugrįžti,
Su sniegu nusileist į namus.