Kai suvimdo gegutės ar šiaip elektroniniai laikrodžiai,
Nuo suskirdusių lūpų ilgai savo kelto nepakeli.
Kas galėtų nustumti tave taip toli uolomis neatidžiai,
Sužaloti laivus kaip susmegusį rąstgalį upėje?

Mano piano kartu ir minoras mažore ir ritmas,
Gilūs virksniai už taurę, už liepsną, už mirtį.
Nuo suskirdusių lūpų kantriai kito kelto nenupūti,
Kito laivą palieki, mane inkarais susigirdai.

Plyšta kūnas sunkus kaip betono kaladės susideda,
Skauda raudos už jūrą, už garsą, už skerdžiamą mirtį.
Aš galėčiau nustumti tave it supuvusį rąstgalį upėje,
Nes jau vimdė gegutės, o laikrodžių net nesigirdi.