Jau kylame per smilgos gulsčią plauką iš tamsybių dugno
Lėtai lėtai – lyg po darbų ar po gyvenimų pavargę.
Priglusk, pasiklausyk, ar darniai groja tvinksnių būgnai,
Ar jie beliudija prasmingą atkakliųjų garbę?
Juk nepasidavėm grėsmėms,
Nakties pamėklėms, stinguliui ir baimei,
Todėl dabar bent guosti ir slaugyti lūkesčius.
Pūga ir speigas gniaužė, raitė, raikė,
Kad jausmo dangui žemė nebeliudytų.
O mes ar smilgos? Ar spalvų neteko
Dangus prašvintantis kad ir šalnotą rytą?
Tiek aš, tiek tu juk mindom vingrų taką
Tam, kad nors mintys mūsų susitiktų.