Baltas lakštas pusnies,
Sėklų induose slūgso dažai.
Toks sezonas, kai tenka sapnuoti, atmint ar sukurti.
Tenka laukti ir melstis
Kantriausiems – ir tiems – per ilgai,
Kad sugrįžusi saulė sušildymu mokytų murkti,
O tu justum, kaip kraujyje tirpsta slūgsoję ledai,
Kaip patvinsta sula ir tu nori išnerti iš odos,
Jaustum troškulį, alkį, tarytum būties iki šiol per mažai ragavai,
Tad žvalgaisi, kas siūlys bent lašą nektaro ar nuodo.
Jei bambėsi, bus aišku, kad baigės tavy pumpurai,
Išsausėjus gerklė tavo giesmę uždarė į tylą.
Prisiminki dažus, kol buities neįkinkė darbai,
Kol senatvės migla geismo būti tavy neužpylė.