Metai kaip žmonės –
ateina į žemę
ir vaikšto planetos
visais pakraščiais.
Jie mūsų svajonių
akimirkas semia
ir išpila mostais
virš žemės plačiais.

Tos sėklos sudygsta
ir auga, ir žydi,
ir neša į dangų
visų likimus.
Ir grįžta kaip paukščiai
iš tolimo skrydžio
į mūsų butus
ir gimtus namus.

Kai mūsų rankos
nuo šalčio pabalę
senuos kalendoriuos
nuplėšys lapus,
pakelkime tostus
prie šventinio stalo
už mūsų laimingus
Naujuosius Metus.