Norint tylą išsaugoti, reikia ją uždaryti į eilėraščio narvą kartu su jaunatviškomis svajomis, skubančiomis tolyn.

Gyvenimas mus priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti pirmyn pasitikti nežinios per darganą, šaltį, skausmą, neviltį bei artimų žmonių netektį, bet niekada neleidžia sustoti pusiaukelėje ir nesuteikia jokios teisės abejoti, kad ten, kur tolsta horizontai, nėra jokios prasmės.