Tu, Būtie, kaip medus –
Išvarvėjai iš saujų, išslydai lašais pro tarpupirščius,
Palikai tik peršėjimą alsų,
Tik jutimuose troškulį, alkį ir geismą.
Greit užgijo – lyg jų nė nebuvo –
Galvą laužę kasdieniniai rūpesčiai,
Lyg savaime, be muštro, išmokau ne smerkt, bet išteisinti.
O dabar akys sausos
Išduoda atsiveriant dykumą,
Nesujudintas kraujas surūdijo it pamestas įrankis.
Ištylėjimo dienos –
Durų angą užmūriję plytos.
Nežinia, kas kada susipras – ar gyva dar? – patikrinti.
Aš rami.
Kaip sode užsilikusi obuolio mumija,
Nes, Būtie, juk mane medumi vėl dažyt neišmelsiu,
Bet esi kad saldi, net ir Dievui ruošiuosi paliudyti,
Nes gavau juk patirti,
Ką reiškia iš laimės apsalti.