Įsismarkavo vėtra, visi medžiai jai lenkiasi,
Pro vieną šoną įlekia, pro kitą šoną išlekia,
Pakukuoja kaip gegutė, tai sustaugia vilku,
Tai pažvangina langą, tai sukas tango ritmu.
 
Sidabru pasidabinus po snaigių nuometu
Žvelgia į mėnulio patekėjimą ir prisimena,
Kaip jo šviesa glamonėjo, bučiniai ramino,
Paklusdavo jo prašymui nekelti siautulyno.  
 
 Ir vėl vėtrai taip gera matyti savo draugą,
 Labai norėtų pakilti ir keliauti su juo kartu,
 Ji tokia aistringa, tokia greita, tokia stipri,
 Mėnulis ištirptų, naktis būtų visada tamsi.
 
Todėl kiekvienas jų keliauja savais keliais,
Siunčia bučinius, myli, geidžia vienas kito,
Vėtra pratrūksta, kai nemato savo draugo,
Užpusto kelius, nurimsta, laukia gale lauko.