Už sienos staugia pavargęs kaimynų šuo.
Pranašauja neišvengiamą buvimą.
Viltį ir tikėjimą iškeičiau į tiesą.
Nebeatverčiau brangios knygos.
Ji dar kvepia Tavo prisilietimais.
Nebeuždegiau Kalėdinių švieselių.
Tarp čia ir ten smelkiasi karščiuojanti migla.
Uždariau duris – niekada į jas nepabelsi.
Sielos skausmas persismelkia į fizinę būtį.
Vėtra
2006-12-28 17:12:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-02-04 17:17:02
vos ne mokslinė-fizikinė frazė ta paskutinė eilutė.
:)
keisčiau į kūniškesnę.
----------
o adresatas turėtų susimąstyti po tokios Tavo išpažinties.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-02-18 13:27:41
persmelkiantis...
Vartotojas (-a): pagulbis
Sukurta: 2006-12-30 09:44:21
Užjaučiu.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-12-28 17:54:31
Giliai išjausti pamąstymai skaudžia tema:-))
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2006-12-28 17:38:57
puikiai įkūnytas netekties motyvas, blaivaus suvokimo rūbuose... patiko
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2006-12-28 17:26:15
Paprastai prieš mirtį šunys kaukia.
Už durų nelaboji su dalgiu jau laukia.
Tikėjimą viltim judesiu staigiu nubraukia.