Kai kalba velnias tavo lūpomis,
Aš daugiau nebesijaučiu kaltas,
Nes matau sniegą tavo plaukuose –
Mano siela kyla sparnais juodais.
 
Kiek dulkių, pelenų šio pasaulio,
O tu – mano vaiduoklio šešėlis 
Anapus nematomo veidrodžio,
Nors manęs daugiau nebepažįsti.
 
Ar vis dar meni praėjusias dienas?
Ar vis dar jauti gyvenimo skonį?
Aš vagis, pavogęs tavo laiką,
Ant viršukalnės stoviu lyg medis.
 
Kai šoka velnias tavo akyse,
Nebesijaučiu daugiau vienišas,
Nes visas liūdesys nuteka upe,
Visus tiltus su savim nusinešdamas.
 
Kiek demonų savy giliai laikiau,
O tu visus juos prisijaukinai –
Aš daugiau nieko nebebijau,
Nors pasaulis tavęs nevertas.
 
Ir nors manęs daugiau nebepažįsti,
Aš matau sniegą tavo plaukuose,
Nes tu – mano vaiduoklio šešėlis
Šio pasaulio veidrodyje...
 
Mano vaiduoklio šešėlis...
Ir nors manęs nebepažįsti...
Sniegas tavo plaukuose...
Mano vaiduoklio šešėlis...