Tegul įvyksta virsmas ne tik tamsybių duburiuos,
Nes po nakties vis tiek išaušta rytas.
Tegul išlieka poreikis save ne paaukot, bet dovanot,
Ir pastanga pakilti, kad pakeltum kitą.
Tegul ištirpsta per jausmų atodrėkius ledai,
Te žalią šilką pumpurai vėl skleidžia –
Juk meilės dovanas tu ne maišuos gavai –
Šiltais glėbiais, kurie priglausti geidžia.
Lai ant pusnies Kalėdinės – jokių karų dėmių,
Te Dievas žvėrį žmonėse užmigdo.
Te neužpusto tų svarbių kelių,
Kurie mus parveda atgal į gimtą lizdą.
Laimingam žvilgsnyje lai spindi kibirkštis,
Ne vien tikėjimu, bet ir žinojimu sušvitus,
Kad po nakties bus naujas rytmetys,
Tik metų skaičius greit visiems bus kitas.
Eilinis slenkstis? Ne, čia juk būtis,
Kur gyvos pasakos, legendos ir stebuklai.
Tamsu tamsu, bet juk žvaigždė nušvis,
Jei būsim tikintys ir savo norais kuklūs.