Įsileidžiu į glėbį snigimus ir šerkšnojimus,
Nes jie primena mudviejų sodo žydėjimą.
Lyg miegu, lyg budžiu svajomis apsiklojusi,
Kad nejausčiau, kaip spaudžia vienatvės kalėjimas.
Atitirpo ir varva ta malda iš akiduobių,
Kurioje daugel kartų tave paminėjau,
Kai iš apsnigto kiemo slyvaitės atbrido
Tarsi priesaiką liudyti pakviestos fėjos.
Sniegti... Gruodį lesina dangiškos kruopos.
Laikas bristi namo – ten, kur niekas nelaukia.
Ilgesys net viduržiemy atima protą.
Laimė – ne pilnatis, nes į ją imčiau kaukti.
Nemeluokit, maldauju, kad žydėjimas – nuodėmė.
Balto šerkšno trupėjimas, bet nebejaučiu šalčio.
Ateini? Tarp šešėlių tiesiog pasirodė.
Jei ne vizijos baltos, kaip būtį pakelčiau?..